Lietuvos etnokultūrinis regionavimas : disertacija
LTDisertacijoje atliekant Lietuvos etnokultūrinį regionavimą etnokultūriniai regionai suprantami kaip ilgo istorinio ir kultūrinio vystymosi, raidos metu susiformavę teritoriniai dariniai, turintys savitų etnokultūrinių bruožų sistemą, teritorinę organizaciją ir gyventojų regioninę savimonę. Skiriant etnokultūrinius regionus Lietuvoje yra remiamasi trimis kultūrinių regionų tipais (Jordon, Domosh, Rowntree 1997: 8): funkciniu, formaliuoju, regioninės savimonės regionais. Lyginant teritorinės organizacijos, etnokultūrinių bruožų paplitimą su regioninės savimonės raiška, galima matyti, kad Lietuvoje nuo senųjų baltų genčių iki šiol gali būti skiriama vakarinė ir rytinė etnokultūrinė sritis. Rytinei etnokultūrinei sričiai būtų galima priskirti Aukštaitijos ir Dzūkijos regionus. Vakarų etnokultūrinei sričiai priskirtini Žemaitijos, Mažosios Lietuvos regionai. Pereinamojoje zonoje galima identifikuoti Žiemgalos ir Sūduvos (Suvalkijos) regionus. Pastarasis tiek etnoarchitektūriniu, tiek etnomuzikiniu požiūriu, tiek ir teritorinės organizacijos raidoje yra vakarinei ir kartu rytinei sričiai artimas regionas, tuo pačiu suformavęs ir savitų etnokultūrinių bruožų bei regioninę savimonę. Pagal teritorinės organizacijos branduolius ir etnokultūrinių bruožų savitumus regionų viduje išskirti mažesni subregioniniai dariniai bei jų centrų hierarchinė sistema. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Etnokultūrinis regionavimas; Lietuvos etnokultūriniai regionai; Etnografiniai regionai; Fuknciniai vienetai; Savimonės regionai; Ethnocultural regionalization; Lithuania's ethnocultural regions; Ethnographical regions; Functional regions; Vernacular regions.
ENIn this thesis, ethnocultural regionalisation is based on complex conception that ethnocultural regions are territorial units formed during long historical and cultural evolution with the system of distinctive ethno-cultural features, territorial organisation and the regional self-perception of the population. Therefore ethnocultural regionalisation was executed in three aspects (Jordon, Domosh, Rowntree 1997: 8): functional, formal and regional consciousness (vernacular) regions. Comparing distribution of territorial organisations and ethno-cultural features with expression of regional self-consciousness it can be concluded that there can be defined western and eastern ethno-cultural realms in Lithuania since the times of the ancient Baltic tribes. Regions of Aukštaitija and Dzūkija could be attributed to Eastern ethno-cultural realm. West ethno-cultural area is specified by regions of Žemaitija, Minor Lithuania. A transitional zone could be also identified in Žiemgala region and Sūduva (Suvalkija) region. The latter region could be attributed both to the Western and Eastern area according to the ethno-architecture and ethno-musical point of view and the evolution of territorial organisation. There have been also smaller sub-regional units and hierarchical system of their centers identified according to cores of territorial organisation and identity of ethnical features. [From the publication]
- Laidotuvių repertuaras ir paribių gyventojų tapatybė: Raseinių rajono atvejis / Rūta Žarskienė. Lietuvos muzikologija. 2019, 20, p. 177-187.
- Lietuvos etnografiniai regionai ir miestas: kultūrinio vientisumo konstravimas / Aušra Teleišė. Acta humanitarica universitatis Saulensis. 2019, t. 26, p. 260-275.
- Regresyvinė balsių asimiliacija: nomenklatūrinė požymio kaita plungiškių požiūriu / Simona Vyniautaitė. Acta linguistica Lithuanica. 2022, t. 87, p. 292-308.
- Švietimo (geo)politika kaip sankirtos erdvėje vieta, arba švietimo geo(filo)sofijos link / Zigmas Kairaitis. Geografija ir edukacija 2018, Nr. 6, p. 53-75.
- Vilniaus kraštas: etnografinio ir istorinio regiono dermė? / Žilvytis Šaknys. Res humanitariae. 2020, t. 27, p. 28-43.
