Žydo įvaizdis pokarinėje lietuvių prozoje

LTIeškant žydo įvaizdžio reprezentacijų pokarinėje lietuvių prozoje tenka nusivilti: dauguma žydo personažą įsileidusių tekstų apsiriboja vien tik fragmentiniu jo pristatymu. Paprastai jis/ji yra bevardis, jo/jos įvaizdis pernelyg kuklus, bespalvis ir bekraujis, kad patrauktų skaitytojo dėmesį. Frank Stern siūlomas apibūdinimas tokiam žydo įvaizdžiui nusakyti yra abstraktus žydas. Retais atvejais jam suteikiama galimybė įsitraukti į dialogą, dažniausiai jis yra tylusis kitų personažų šešėlis. Naratyve žydas figūruoja tik kaip fonas, viena iš daugelio aplinkos detalių. Diskurso teorijoje tokia reprezentacija yra nulinė arba ribojanti. Kur kas įdomesnis bei išsamesnis žydo įvaizdis randamas prozos kūriniuose, rašytuose antrąkart atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tokiais laikyčiau du – Ričardo Gavelio Vilniaus džiazas (1993) ir Jurgio Kunčino Kasdien į karą (2000) – kūrinius. Šiame staripsnyje aptariami tik Gavelio romano Vilniaus džiazas žydai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sovietmečio literatūra; Kito įvaizdis literatūroje; Žydo įvaizdis kultūroje; Soviet literature; Image of the Other in literature; Reprezentation of the Jew; Ričardas Gavelis.

ENA search for representations of the Jew in post-war Lithuanian prose makes one experience disappointment: texts that deal with the Jew as a character confine themselves to a very fragmentary presentation. Often he/she is nameless, his/her image is unduly simple and too colorless to attract the reader’s attention. This kind of representation falls into the category of an abstract Jew offered by Frank Stern. On rare occasions he/she is given a chance to participate in a dialogue. Most of a time the Jew remains a silent shadow of other characters. In narration he/she appears only as background, one of many details in a setting. In discourse theory this is known as zero or restrictive representation. Images of the Jew are more colorful and comprehensive in prose that was written after Lithuania regained its independence for the second time. The novel Vilniaus džiazas (1993) by Ričardas Gavelis is a good example of a more rounded character acting a more important role in the novel. [From the publication]