Relationships between generations in post-Emancipation Lithuania (1864-1904)

LTVienas įtakingiausių valstiečių studijų tyrinėtojų A. Šajanov savo teoriniuose veikaluose teigė, kad valstiečių namų ūkyje vyravo pusiausvyra tarp darbo jėgos ir vartojimo poreikių. Nusistovėjusi tokia tvarka lėmė valstiečių namų ūkio uždarumą, kuriame buvo visiškai patenkinami gamybos ir vartojimo poreikiai. Todėl valstiečių ūkių strategijos rėmėsi tuo, kad būtų išlaikytas bendras ūkis, kuriame kiekvienas turėjo dirbti ir kaupti resursus į bendrą fondą. Tokia strategija turėjo garantuoti, kad namų ūkio valda išliktų nedaloma, o kiekvienas šeimos narys turėjo gauti lygią paveldėjimo dalį. Šiame straipsnyje tyrinėjamos valstiečių šeimų strategijos Lietuvos kaime po baudžiavos panaikinimo antroje XIX a. pusėje. Įvairių XIX a. civilinio, bažnytinio bei kitų teismų bylų, statistinių duomenų bei kitų šaltinių analizė rodo skirtingų strategijų, kurių laikėsi valstiečių ūkiai, įvairovę, kad kelios giminių kartos būtų tarpusavy priklausomos, pastoviai perskirstant ir maksimaliai panaudojant esamus turitinius bei darbo jėgos resursus. Tyrinėjant tėvų ir suaugusių vaikų paveldėjimo ir darbo organizavimo modelį, prieiname išvados, kad santykiai tarp vyresnės ir jaunesnės kartų rėmėsi savitarpio pagalbos principais. Toks bendradarbiavimas arba kitokia parama buvo neišvengiama išgyvenimo strategija pobaudžiaviniame kaime.Reikšminiai žodžiai: Valstiečiai; Namų ūkis; Socialiniai ekonominiai pokyčiai; Kartos; Šeimos struktūra; Peasants; Households; Socio-economic transforamtions; The XIX century; Generations; Family composition.

ENOne of the most powerful influences on modern peasant studies has been Chayanov’s nation that the peasant farm household balanced the labour efforts of a household and its consumer demands. As a result, peasant households have been seen as autarchic units of production and consumption, and peasant strategies were held to be designed to preserve the common enterprise in which everyone was expected to work and pool resources, and to maintain the integrity of the original holding, of which all family members were expected to receive an equal share. This article focuses on familial strategies of Lithuanian peasants after the abolition of serfdom in the second half of the nineteenth century and argues that the strategies of different generations were shaped by a multiplicity of dependencies, a constant reshuffle of resources and the maximum utilization of land and labour. Examination of the pattern of generational turnover and of the working arrangements between parents and adult children suggests that relationships between the generations were built on reciprocity and that co-operation or some other mutual help was essential in the post-emancipation village. [From the publication]

• Sociologija / Sociology
• Istorija / History