Mąstymo etikos sąvoka ir reikšmė

LTStraipsnyje nagrinėjama mąstymo etikos sąvoka. Pabrėžiama, kad jos autorius yra popiežius Jonas Paulius II, pirmą kartą ją ištaręs per viešnagę Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus universitete kreipdamasis į Lietuvos inteligentiją. atskleidžiama, kad mąstymo etika suponuoja dviejų visumų susitikimą, o autentiškas žmogaus mąstymas vyksta tuomet, kai žmogus tikrovę užčiuopia visu savimi ir kai jis užčiuopia tikrovės visumą. Teigiama, kad tikrovės visumos supratimo įvaizdis kyla iš primityvaus ir abstraktaus mąstymo, kurio schemos trukdo patirti tai, apie ką čia kalbame. Tikrovės kaip visumos patyrimas yra nekonceptuali, tačiau reali visos tikrovės pagava bet kokioje jos dalelėje, o jos mąstymas vyksta per nuolatinį prasminio tikrovės lauko didėjimą, įforminamą lanksčiais konceptais. Autoriaus nuomone, mąstymo etika sugrąžina žmogui sveiką racionalumą ir skatina racionalų dialogą. Teigiama, kad racionalizacija atitraukia žmogų nuo tikrovės, pakeisdama ją konceptualiomis schemomis, o kraštutinė ir šiandien dominuojanti racionalizacijos atmaina, tikrovės technologizacija, tikrovę keičia jau net ne konceptais, o skaičiais ir įsuka žmogų į vis greitėjančio savitikslio kiekybinio efektyvumo verpetus pamirštant prasmės klausimą. Konstatuojama, kad racionalus dialogas yra neįmanomas, kai vyksta tik skirtingų ideologinių pozicijų ar pasaulėžiūrų konfrontacija, racionaliai kalbėtis galima tik tada, kai visos besikalbančios šalys yra pasiruošusios tiesos paieškai.