Intertekstualumas Leonardo Gutausko paskyrimų knygoje "In fine"

LTStraipsnyje aptariama intertekstualumo raiška Leonardo Gutausko epitafijų knygoje „In fine“, ryškinami trys sąveikos tipai – intertekstualumas, metatekstualumas ir menų sąsajas geriausiai apibūdinantis intermedialumas. Pabrėžiama ypatinga atminties kaip interteksualumo prielaidos svarba. „In fine“ – epitafijų knyga. Gutauskas epitafijų adresatų atžvilgiu yra ženklinantis, atpažįstantis ir prisimenantis, kuriantis antrinį menininkų gyvenimą ir kūrybą susiejantį tekstą – eilėraštį. Kaip ir išėjusių draugų atminimą įamžinančiame memorialiniame Gutausko dailės kūrinių cikle, epitafijose įprasminamas dvasinis kūrėjų palikimas, savitai atsiveriantis poeto žvilgsniui. Pasinaudojama įvairiomis interteksto kūrimo strategijomis - anagraminiu įrašymu, stiliaus parodija, autocitatomis. Tremtinei Daliai Grinkevičiūtei skirtoje poemoje remiamasi pre- tekstu – jos dokumentinių atsiminimų knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“, suteikusia impulsų vaizduojamai konkretų likimą pranokstančiai gėrio ir blogio dvikovai. Dailininkams skirtuose eilėraščiuose poezijos ir dailės menų santykiai retai įgavę intermedialią raišką, dažniausiai remiamasi aprašymo strategija ir įspūdžių fiksavimu. Aptariami ir metatekstualumo atvejai - laiko distancijos išryškinti viso menininko gyvenimo komentarai ir jų archimetaforos. „In fine“ kūrinių ir menų erdvės iškyla kaip pažinus dvasinis kontinentas, kuriam Gutauskas parašė topografinį vadovėlį, susiedamas kūrinių atvertis ir gelmes savo sąmonėje, įrašydamas žmonijos iškiliausius į atminties saugyklas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Stilistinės ypatybės; Romantiškumas; Dekoratyvumas; Sąlygiškumas; Astetizmas.

ENThis article discusses the expression of intertextualism in Leonardas Gutauskas’ “In fine”, with three types of interaction that are highlighted: intertextualism, metatextualism, and intermedialism, best described as a linkage of arts. The importance of the memory as a premise of intertextualism is underlined. “In fine” is a book of epitaphs. Gutauskas, in the view of the addressees of the epitaphs, marks, recognises and remembers, creating a second life for artists and creates a text-poem linking his work together. The spiritual heritage of creators is given purpose in the epitaphs and also in the memorial cycle of Gutauskas’ art works immortalising friends who have died, which in its own way opens the eyes of the poet. Various strategies for creating an intertext are used. In a poem dedicated to exile Dalia Grinkevičiūtė, a pretext is used, i.e. her memoir book“Lithuanians By the Laptev Sea”, which provides an impulse depicting a fight between good and evil that surpasses a concrete fate. In the poems dedicated to painters, the relationship of poetry and art rarely assume an intermedial form, most often based on a strategy of description and recording of impressions. Metatextual cases, such as the remarks and their archimetaphors of the entire life of an artist that highlight the distance of time, are discussed. The spaces of the works and arts of “In fine” is elevated like a known spiritual continent, for which Gutauskas wrote a topographical guide, linking the very first layer and depths of works in his conscious, recording the most noble people of humanity.