Bipolinio istorinio teisingumo struktūros ir politinė atskirtis. Lietuvos rusakalbių prisiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos ir Rusijos istorijos politikos kontekste

LTLietuvos istorijos politikoje daug dėmesio skiriama sovietinei okupacijai ir pokario rezistencijai, o Rusijos Federacijoje – Antrojo pasaulinio karo pergalei ir Europos išvadavimui iš fašizmo. Remdamasi Lietuvos ir Rusijos Federacijos istorijos politikos analize bei etnografiniais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje 2016–2017 m. atliktais tyrimais, šiame straipsnyje teigiu, kad Lietuvos ir Rusijos istorijos politika kuria bipolinio istorinio teisingumo struktūras, straipsnyje įvardijamas „okupacija“ ir „išvadavimas“. Šios struktūros teisingumą vienai tautinei grupei pateikia kaip neteisybę kitos grupės atžvilgiu. Lietuvoje analizuojamų Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimų atveju jos formuoja politinę atskirtį, kuri tiek rusakalbių, tiek lietuvių kvestionuojama asmeninio kentėjimo ir susitaikymo istorijomis. Straipsnyje teigiama, kad geopolitinio nesaugumo, susidariusio po 2014 m. Rusijos ir Ukrainos konflikto, sąlygomis bipolinės istorinės struktūros įgyja ypatingą politinę reikšmę ir yra tiek Lietuvos, tiek Rusijos vykdomos (istorijos) politikos padarinys. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Istorinis teisingumas; Atmintis; Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Politinė atskirtis; Rusakalbiai; Historical justice; Memory; World War II; Political marginalization; Russian speakers.

ENIn Lithuania, the politics of history center on Lithuania’s Soviet occupation and post-war resistance, while in Russia the focus is on the USSR’s victory in WWII and the USSR’s role in the liberation of Europe from fascism. I argue that the politics of history in Lithuania and Russia create mutually exclusive, institutionalized, bipolar historical structures, according to which justice for one nationality is presented as an injustice to another. This article draws on the analysis of the politics of history in Lithuania and Russia as well as my own ethnographic research in Vilnius, Kaunas and Klaipėda among Lithuanian Russian-speakers and Lithuanians in 2016–2017. I show how in Lithuania, the politics of history surrounding WWII commemorations create the political exclusion of Russian speakers, which is experienced and unmade by personal justice and reconciliation stories of Lithuanian Russian-speakers as well as Lithuanians. In the context of geopolitical insecurity, which intensified after the Russia-Ukraine conflict, bipolar historical structures gain increasing significance as political tools; they are an outcome of both Lithuania’s and Russia’s politics of history. [From the publication]

• Holokaustas kaip istorinio teisingumo diskurso konstravimo aspektas Lietuvos spaudoje lietuvių ir rusų kalbomis / Andrius Marcinkevičius. Filosofija. Sociologija. 2018, t. 29, Nr. 4, p. 246-252.
• Memory, identity, and schooling: diverging and overlapping narratives about World War II and its outcomes at the schools with Russian as the language of instruction in Lithuania / Kristina Šliavaitė. Journal of Baltic studies. 2020, vol. 51, no. 4, p. 533-551.
• Rusų emigracijos iš Lietuvos priežastys: tyrimų apžvalga, spaudos ir interviu duomenų analizė / Andrius Marcinkevičius, Monika Frėjutė-Rakauskienė. Informacijos mokslai. 2021, t. 91, p. 59-82.
• Rusų kilmės Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Lietuvos ryšiai su rusų diaspora JAV: individualios patirtys / Andrius Marcinkevičius. Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos. 2020, 30, p. 61-81.
• Sovereignty and political belonging in post-Soviet Lithuania: ethnicity, migration, and historical justice / Neringa Klumbytė and Kristina Šliavaitė. Journal of Baltic studies. 2021, vol. 52, no. 3, p. 437-454.