Vulgarioji publicistika Lietuvoje: kultūrologinė žanro apžvalga

LTVulgarumo įsigalėjimas dabarties kasdienybėje tampa vis akivaizdesnis tiek viešajame visuomeniniame gyvenime, tiek individų elgesyje. Kalbos vulgarumas, arba necenzūrinė leksika, pamažu tampa priimtinas net viešajame diskurse. Straipsnyje siekiama suprasti galimas šio kultūrinio pokyčio priežastis bei pagrįsti teorines problemos analizės prieigas. Šio pradinio pilotinio tyrimo tikslas – pristatyti ir apibrėžti lietuvišką „vulgariosios publicistikos“ terminą siekiant paaiškinti jos augantį populiarumą bei apžvelgti būdingus viešojo diskurso kalbos vulgarumo pavyzdžius. Viešojo diskurso vulgarėjimo priežastys straipsnyje siejamos su bjaurumo estetikos samprata XX a. kultūroje. Lietuviško konteksto pavyzdžių apžvalga leidžia daryti išvadą, kad viešosios kalbos vulgarumo daugypagrindinės priežastys yra siekis sarkastiškai komunikuoti žemiausiems socialiniams sluoksniams, reikšti kritiką jų atžvilgiu, siekis išsakyti visuomeninę kritiką apskritai arba siekis nepaisyti visuomeninių kalbos padorumo / vartojimo normų, kurios suvokiamos kaip primestos ir trukdančios individo, laikančio save pranašesniu už visuomenę, mąstymo / saviraiškos laisvei. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vulgarioji publicistika; Bjaurumo estetika; Kalbos vulgarumas; Vulgarity journalism; Aesthetics of ugliness; Vulgarity of language.

ENAn increasing amount of vulgarity is becoming more and more obvious in public social life as well as in individual behaviour. Vulgarity of speech is gradually becoming acceptable even in public discourse. The article aims at understanding the possible reasons of this socio-cultural trend, as well as establishing the terms of its theoretical analysis. The aim of this pilot research project is to introduce and define the Lithuanian term of “vulgarity journalism” in the attempt to explain its growing popularity, and to review the characteristic examples of linguistic vulgarity in public discourse. The reasons for vulgarisation of public discourse relate to the concept of the 20th century aesthetics of ugliness in culture. Review of examples from the Lithuanian context allows one to make a conclusion. The principal reasons for vulgarity in public discourse are aspirations to communicate criticism to the lowest social layers in a sarcastic manner. Language decorum is seen as an imposition and as an impediment to the freedom of expression/ thought of an individual who considers himself superior to his society. [From the publication]

• Provokacija kaip žanras: retorinės MeToo diskurso apibrėžtys / Eglė Gabrėnaitė, Monika Triaušytė. Respectus philologicus. 2020, Nr. 37 (42), p. 78-90.
• The Rhetoric of Lithuanian MeToo discourse / Eglė Gabrėnaitė, Monika Triaušytė. Informacijos mokslai. 2021, t. 92, p. 46-64.