Marcelijaus Martinaičio poetinė antropologija : disertacija

LTDisertacijoje integraliai aptariamos ir interpretuojamos heterogeniškos Marcelijaus Martinaičio (1936–2014) kultūrinės praktikos – literatūrinė kūryba analizuojama kartu su kitomis meninėmis ir socialinėmis raiškomis. Pasitelkus tarpdisciplininę literatūros antropologijos prieigą, įgalinančią sieti tekstą ir veiksmą kaip lygiaverčius kultūrinius gestus, išryškinama savita Martinaičio kūrybinė laikysena, kuri įvardijama „poetinės antropologijos“ sąvoka ir susiejama su bendru XX a. „etnografiniu“ (James Clifford) polinkiu – reikšmių atranka ir koliažiniu jų komponavimu kaip kultūros kritikos būdu. Teigiama, kad Martinaičio kūryboje toks savęs-interpretavimo modelis atsiskleidžia kaip nykstančių, po civilizacijos lūžio tarsi išsibarsčiusių kultūros dalių rinkimas, perprasminimas ir jų dinamiška ekspozicija, vienu metu vykstanti ir poezijoje („poetinėje utopijoje“), ir praktinėje bei visuomeninėje veikloje (namo atstatymas, paveldosaugos veikla). Poezijos subjektyvumo analizė atskleidė antropologizuojantį filosofinį siekį artėti prie bendriausio conditio humana apmąstymo iš „poetinės utopijos“ perspektyvos. Daroma išvada, kad Martinaičio „poetinė antropologija“ iškyla kaip reakcija į istorines sąlygas (sovietinę modernybę Lietuvoje), bet kartu atsiskleidžia kaip universalus tapatybės perprasminimo modelis kultūros lūžio situacijoje, kaip kintanti skirtingų savivokos elementų: kultūros saugojimo, transformacijos ir kultūros kritikos – kompozicija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatūros antropologija; Poetinė antropologija; Homo faber; Nuskirtinimas; Etnografinė savikūra; Marcelijus Martinaitis; Literary anthropology; Anthropology of literature; Poetic anthropology; Ethnoraphic self-fashioning.

ENThe dissertation aims at an integral discussion and interpretation of Martinaitis’ heterogeneous cultural practices, by analysing his literary works together with other artistic and social expressions (such as woodworking, folk art skills, and activism in the area of heritage preservation). By applying the interdisciplinary area of literature and anthropology, which enables relating text and action as equivalent cultural gestures, Martinaitis‘s distinctive and dynamic creative attitude is accentuated. It is called by applying the analytical concept of „poetic anthropology“, which is linked to the overall „ethnographic“ (James Clifford) inclination to art, literature, and cultural critique in the 20th c. By observing several different cultural contexts – the archaic way of life of husbandmen and the forms of modernity coinciding with the Soviet times – Martinaitis constructs a distinctive poetic worldview (his „poetic utopia“) which is not a “stagnant” vision of the world but a lively, ever tensed process of perception, enabling practical activity and confronting itself constantly. Martinaitis’ „poetic anthropology“ comes into existence as a reaction to specific historical circumstances (the Soviet-type modernity in Lithuania), but, at the same time, it unfolds as a universal identity reframing model in a situation of a cultural turning-point as well, i.e. as a changeable composition of different self-perception elements: protection, transformation, and cultural critique. [From the publication]

• Taking shelter in memoir amid the turmoil of history: reconstructing mental landscapes in autobiographical narratives / Radvilė Racėnaitė. Storytelling human: Lithuanian folk tradition today / compiled and edited by Lina Būgienė. Boston, Massachusetts : Academic Studies Press, 2020. P. 28-51.
• Tradicijos refleksija dailininko raštuose, arba besimokant antropologijos iš Stasio Eidrigevičiaus / Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė. Tautosakos darbai 2018, 55, p. 155-176.