Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis Sum

• Balašaitienė, Danutė, vertimas [trl]
• Židonis, Giedrius, vertimas [trl]

LTLietuvoje iki šiol Ruszczyco biografija nėra sulaukusi išsamesnių tyrimų, tad, siekiant bent iš dalies šią spragą kompensuoti, knygoje nemažai dėmesio skiriama menkai žinomiems jo gyvenimo faktams, ieškoma sąsajų tarp įvykių ir procesų, gilinamasi į kūrinių atsiradimo aplinkybes. Knygoje taip pat norėta bent punktyriškai, tarytum teksto paraštėse, pažymėti Ruszczyco tapatumo sanklodą bei kismą. Aiškiai suvokiant, kad Ruszczyco, kaip individo, tapatumas buvo vientisas, tačiau daugialypis ir kintąs laike, siekta sąlyginai pažymėti jo dalinius tapatumus. Todėl I ir II knygos dalyse, kur dėmesys sutelkiamas į dailininko šeimą ir jaunystės metus, kalbama ir apie jo luominę (bajorišką) tapatybę – Ruszczyco savivokos pamatą, ant kurio it perregimi palimpsesto lakštai klojosi įvairios kitos jo tapatybės: kultūrinė tapatybė, kaip aukščiausią vertybę iškėlusi kūrybiškumą (III ir IV dalys skirtos Sankt Peterburgo ir Bogdanovo periodams), suaktualėjusi tautinė savivoka (V dalyje pristatoma veikla Varšuvoje ir Krokuvoje) bei išryškėjusi pilietinė saviidentifikacija (VI dalis - „Vilnietiškasis lūžis“). Taip gana schematiškai nubrėžiant tapatybės evoliucionavimą, tiksliau - sluoksniavimąsi, nepretenduojama visiškai išaiškinti Ruszczyco identiteto, bet tai gali tapti gairėmis siekiant suprasti jo veiksmų intencijas XIX-XX a. sandūros kultūrinių ir politinių virsmų akivaizdoje ir galbūt paskatinti toliau gilintis į jo mentaliteto sanklodą. VII-X knygos dalyse susitelkiama ties vilnietiškąja Ruszczyco kūryba - tapyba, grafika, scenografija, iškilmių apipavidalinimu, siekiama parodyti aptariamojo laikotarpio aktualijas, nevienalytį Vilniaus kultūrinį kontekstą. [Iš įvado]