Lithuanian collaboration with the Nazis and the Soviets

LTStraipsnyje siekiama ištirti ar skyrėsi lietuvių kolaboravimo motyvai ir formos su naciais bei sovietais pirmosios ir antrosios okupacijos metu. Pirmosios sovietų okupacijos metu buvo manoma, kad kolaboruojant su okupantais įmanoma išsaugot bent dalinę Lietuvos nepriklausomybę, o kairių pažiūrų lituviai intelektualai nuoširdžiai rėmė komunistines idėjas. Tačiau ir vieni ir kiti greitai nusivylė. Po sovietų intervencijos visuomenės simpatijos linko į vokiečių pusę, tačiau nuoširdžių rėmėjų būta nedaug. Naciai nespėjo performuoti krašto administracinės struktūros, todėl susidarė palanki terpė egzistuoti herojiškam kolaboravimui – administracinį darbą dirbę asmenys galėjo veikti tautiečių, o ne okupantų naudai. Kita vertus net ir nuoširdūs nacių gerbėjai išsakydavo griežtą kritiką dėl kruvinų represijų, todėl ne vienas toks kolaborantas atsidūrė koncentracijos stovyklose. Dėl rėžimo trumpalaikiškumo tiek rezistencija tiek kolaboravimas galėjo egzistuoti įvairiomis formis. Tokios galimybės nebeliko antrosios sovietinės okupacijos metu. Tuomet išliko tik trys galimybės: konformizmas, kolaboravimas arba ginkluota rezistencija. Pasyvi rezistencija dirbant valstybiniame aparate tapo neįmanoma, nes visi tarnautojai buvo pakeisti naujais kadrais, kilusiais iš žemųjų socialinių sluoksnių. Tokiu būdu buvo nepalikta jokios galimybės tarpti valenrodizmui, juolab tokia forma pasipriešinti galėjo tik išsilavinę intelektualai, kurie buvo visiškai išstumti iš valstybinio aparato.Reikšminiai žodžiai: Kolaboravimas; Lietuvių kolaboravimas su naciais; Lietuvių kolaboravimas su sovietais; Valenrodizmas; Collaboration; Lithuanian collaboration with the Nazis; Lithuanian collaboration with the Soviets; Wallenrodism.

ENThe paper seeks to explore whether there existed any differences in the motives and forms of the Lithuanians' collaboration with the Nazis and the Soviets during the first and the second occupations. In the years of the first Soviet occupation, it was assumed that collaboration with the invaders could allow preserving at least partial independence of Lithuania, and Lithuanian intellectuals of the leftist views sincerely supported communist ideas. However, both groups became disillusioned shortly. Following the Soviet intervention, society showed a liking for the Germans, but the number of true supporters was small. The Nazis did not have enough time to reform the country’s administrative structures, which created a favourable medium for heroic collaboration – persons who had administrative jobs could act for the benefit of their fellow-countrymen rather than the invaders. On the other hand, even sincere admirers of the Nazis voiced severe criticism about the murderous repressions. As a result, a number of such collaborators found themselves in concentration camps. Due to the transience of the regime, both resistance and collaboration could exist in various forms. This opportunity was no longer available during the second Soviet occupation. There were three possibilities left then: conformism, collaboration or armed resistance. Passive resistance in the political machinery was not possible, as all public servants had been replaced with new employees coming from groups of the lower social status. All possibilities for Wallenrodism, a form of resistance that could only be posed by intellectuals, were eliminated.