Pre-accession europeanisation : the strategic realignment of the environmental policy systems of Lithuania, Poland and Slovakia towards agricultural pollution in preparation for EU

LTStraipsnyje aiškinamasi, ar Vidurio ir Rytų Europos valstybės – Lietuva, Lenkija ir Slovakija – skirtingai reagavo į augantį tarptautinės bendruomenės susirūpinimą žemės ūkio veiklos sukelta vandens tarša. Analizuojamas laikotarpis nuo komunistinių režimų žlugimo iki šalių priėmimo į Europos Sąjungą (ES) 2004 metais. Ankstyvajam pereinamajam laikotarpiui buvo būdinga tarptautinė vietos elitų socializacija, skatinama ryšių su Vakarų akademine bendruomene bei viešosios politikos tinklais. Šie tinklai tapo atspirtimi normas diegiantiems įmonininkams (angl. norm entrepreneurs), iškėlusiems žemės ūkio veiklos keliamą vandens taršos problemą bei siekiantiems atitinkamai pakeisti nacionalinės politikos kursą. Normas diegiančių įmonininkų sėkmė priklausė nuo jų pozicijų elito tinkluose, valstybės geopolitinių ir tarptautinio pripažinimo siekių, taip pat to, ar stiprūs buvo gamybiniai interesai žemės ūkio ministerijose. Priešingai, praėjusio dešimtmečio pabaiga ir dabartinio pradžia buvo skirta pasiruošti narystei ES, priimti acquis communautaire. Nors Vidurio ir Rytų Europos šalys privalėjo perkelti ES direktyvas į nacionalines teisės sistemas, priimtų direktyvų pobūdis rodo nemažą administracinio pasirinkimo laisvę. Ją liudija priimta Nitratų direktyva: trijų tyrinėtų valstybių sprendimai gerokai išsiskyrė, jos į senąsias ES nares kreipėsi tokių ekspertinių žinių, kurios paremtų būsimų naujokių pozicijas. Tai paneigia argumentus, jog aplinkosaugos politikos srityje Vidurio ir Rytų Europos valstybės atsilieka ar tėra pasyvios Europeizacijos procesų dalyvės.Reikšminiai žodžiai: Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Slovakija (Slovakia); Europeizacija; Aplinkos apsaugos politika; Tarša; Europeanisation; Environmental policy; Pollution.

ENThe divergent responses of three CEECs - Lithuania, Poland and Slovakia - to the common evolution of problems of agriculturally induced water pollution into matters of international concern is analysed from the end of their communist regimes to accession to the European Union (EU) in 2004. The early years of transition were characterised by an emerging international socialization of domestic elites with Western academics and policy networks. These networks presented opportunities for norm entrepreneurs, who sought to draw attention to the problem of agriculturally induced water pollution and realign domestic policy. The success of these norm entrepreneurs depended on the positions they held in elite networks, their state's geo-political concerns and desires for international legitimacy, and the degree to which productionist interests were entrenched in agricultural ministries. In contrast, the late 1990s and early 2000s were dominated by preparations for EU membership, particularly adoption of the acquis communautaire. While the CEECs had no option but to transpose EU directives into domestic legislation, the nature of directives has meant that they have had considerable leeway in terms of the administrative solutions chosen. This is illustrated by the Nitrates Directive; the three countries studied have adopted markedly different responses and sought expertise from established Member States that closely matched their own outlook. Arguments that the CEECs are en masse environmental laggards or merely passive players in the process of Europeanisation are rejected. [From the publication]