Lietuvių poezija Antrojo pasaulinio karo metais

LTNuo 1941-ųjų galima kalbėti apie dvi literatūras: kuriamą Lietuvoje ir kuriamą Sovietų Sąjungoje. Kadangi dominavo poezija, straipsnis skirtas jai. Straipsnyje siekiama į lietuvių lyrikos raidą pažvelgti kaip į vientisą prasmių lauką be jokių ideologinių manipuliacijų. Karo metais Lietuvoje liko gyventi keturi penktadaliai visų Nepriklausomos Lietuvos rašytojų. Kalbant apie okupacijų metus Lietuvoje, galima išskirti keletą svarbių reiškinių: 1) V. Mykolaičio-Putino karo metų lyriką (vienas iš pačių svarbiausių kūrinių, parašytų Lietuvoje karo metais – eilėraščių ciklas „Rūsčios dienos“); 2) poetinių generacijų kaitą, sparčiai vykusią karo metu, ir su šios kartos kūryba susijusius literatūrinius almanachus, spaudai paruoštas pirmąsias knygas, dažniausiai likusius archyvuose. Vadavimasis iš dar stiprios neoromantikų mokyklos tradicijos – esminė naujosios literatų kartos pastanga. Ši karta atsisakė jų paprasto, nekomplikuoto pasaulėvaizdžio. Iš lyrikos išnyko kanonizuotas lietuviškas peizažas. Jaunosios poetų kartos kūrybinę savimonę atspindi karo metais leisti literatūriniai almanachai: „Kūrybos lapai“, „Metūgės“, „13“. Pasitraukusiųjų iš Lietuvos kūryba buvo stipriai ideologizuota, o kūrybos užduotys buvo reglamentuotos LKP (b) CK potvarkių ir nutarimų. S. Nėries rinkinys „Prie didelio kelio“, anksčiau įstrigęs į atmintį pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“ – yra svarbiausias to laikotarpio tekstas. Pasitraukusiųjų iš Lietuvos kūryboje dominavo neoromantizmo tradicija, net nebandant jos modifikuoti. Ir Lietuvoje likę, ir pasitraukusieji buvo itin pamėgę soneto žanrą.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių poezija; Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Archetipas.

ENFrom 1941 onward one can talk about two sets of literature: one being produced in Lithuania and another being produced in the USSR. Since poetry dominated, this article is about it. The article tries to view the development of Lithuanian lyricism as a continuous field of meaning, without any ideological manipulation. After World War Two, four-fifths of Independent Lithuania’s writers continued to live in Lithuania. During the first years of Soviet occupation, some important things happened in Lithuanian literature. V. Mykolaitis-Putinas published his poetry of the war years, in the poem cycle Rūsčios dienos (Bitter Days). There was a generational change of poets, especially during the war years, with some of the literary almanacs associated with this generation’s work, and the first books they prepared for publication, being left unpublished in archives. A fundamental achievement of the new generation of writers was their movement away from the at first still strong traditions of the Neo-Romantic school. This generation rejected the Neo-Romantics’ simple, uncomplicated world view. The canonisation of the Lithuanian landscape waned from Lithuanian poetry. The youngest poets’ creative consciousness was reflected in their literary almanacs that were published during the war years: Kūrybos lapai (Creative Pages), Metūgės, 13. In Lithuania creative tasks were regulated by edicts and instructions of the Communist Party, while the creative work of those who had fled from Lithuania was also strongly ideological. The most important text of the era is Salomėja Nėris’ collection By the Main Road, which had already become well known by its earlier title, The Nightingale cannot but Chant. The creative work of those who had fled from Lithuania was still dominated by the Neo-Romantic tradition, without much modification. The sonnet remained a very popular genre both in Lithuania and among the exiles.