LTEmmanuelis Levinas dažnai cituoja Fiodoro Dostojevskio žodžius apie kaltę ir atsakomybę. Levino požiūriu, kaltė priklauso etiniam diskursui. Įvesdamas asmeninės kaltės principą, filosofas pabrėžia radikalią atsakomybę už Kitą. Levinas nesistengia kurti etikos sistemos, o atrasti etikos prasmę. Jam socialumas yra bendravimas su Kitu. Santykis su Kitu skiriasi nuo supratimo, nes suvokdami kitą, pasaulį suprantame kaip nuosavybę. Kitaip tariant, buvimas tokioje būsenoje yra tarsi buvimas namuose, o tai reiškia patogią, egoistišką ir egocentrišką būtį pasaulyje. Todėl Levinas plėtoja etinę absoliučios atsakomybės prieš Kitą teoriją, reikalaujančią esminio Vakarų filosofijos metafizinių pagrindų sunaikinimo. Nepaisant to, šiuolaikinis italų filosofas Giorgio Agambenas pabrėžia, kad etika nėra atsakomybės ar kaltės doktrina. Agambeno požiūriu, Levinas radikalizuoja teisinį santykį. Prisiimantis kaltę ir atsakomybę asmuo turi palikti etikos teritoriją ir pereiti į teisės sritį. Straipsnyje analizuojamas santykis tarp etinių, religinių ir teisinių kategorijų, sutelkiant dėmesį į Levino etinės teorijos sampratą, kurios pagrindas – Kito veidas. Darbe atskleidžiama, kad Benjaminas, Levinas ir Agambenas kiekvienas savaip konstravo gyvenimo, kuriame nebūtų smurto, sampratą. Levino filosofijoje kaltės jausmas yra būdas išspręsti atsakomybės problemą, nepaisant to, kad jis negali išspręsti smurto problemos.Reikšminiai žodžiai: Atsakomybė; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Giorgio Agamben; Gyvenimas; Kaltė; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Nuogas gyvenimas; Veidas; Veido samprata; Walter Benjamin; Bare life; Conception of face; Face; Giorgio Agamben; Guilt; Gulit; Levin, Emmanuel; Life; Responsibility; Walter Benjamin.