LTKaip literatūrinė metafora gali tapti filosofiniu konceptu? Kokios yra metodologinės prielaidos, leidžiančios sujungti skirtingas kultūros sferas: filosofinės minties aštrumą ir literatūros poetinį vaizdinį? Ieškant atsakymo į šį klausimą, verta tyrinėti dviejų žymių prancūzų filosofų: Emmanuelio Levino (1906–1995) ir Gilles’io Deleuze’o (1925–1995) tekstus. Iš pirmo žvilgsnio filosofai turi mažai ką bendro. Levino filosofinis pagrindas – E. Husserlio fenomenologija, M. Heideggerio ontologija, M. Buberio ir F. Rosenzweigo dialogo filosofija. Deleuze’as oponavo Husserliui ir fenomenologijai, iš savo filosofijos išstūmė subjektą ir sąmonę, susitelkė į ženklų semiologiją. Deleuze’as manė, kad filosofija neturi nieko bendra su dialogu. Ir nemėgo kalbėti apie etiką. Jis grindė savo prieigą F. Nietzsche’ės ir S. A. Kierkegaardo sukurtu minties įvaizdžiu, nepaisydamas I. Kanto atskleistų kritinių filosofijos galių, ir sugrįždamas prie dogmatinės (Kanto požiūriu) B. Spinozos ir G. W. Leibnitzo metafizikos. Levinas buvo linkęs kalbėti apie transcendenciją, Deleuze’as – apie imanenciją. Kaip galima nagrinėti šias dvi filosofijas vienu metu? Iš kokios perspektyvos? Levino ir Deleuze’o filosofijos idėjų ir literatūrinių metaforų analizės apibendrinime teigiama, kad abu filosofai išskiria iš literatūros ir įterpia į filosofiją naujus filosofinius personažus ir naujus filosofinius konceptus. Nei Levinas, nei Deleuze’as nekeičia literatūros metaforos filosofinės sampratos. Tačiau atskleidžia, kad rimtai vertinant literatūros metaforą, ji gali tapti įžvalga kuriant filosofinius konceptus.Reikšminiai žodžiai: Deleuze, Gilles; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Fenomenologija; Filosofija; Filosofinė koncepcija; Gilles Deleuze; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Literatūra; Literatūrinė metafora; Veidas; Veido savybės; Deleuze, Gilles; Face; Faciality; Gilles Deleuze; Levin, Emmanuel; Literary metaphor; Literature; Phenomenology; Philosophical conception; Philosophy.