Mise en abyme and Levinas’s "infinite responsibility"

LTStraipsnyje siekiama Gilles’io Deleuzes’o išsakytą kritiką Jacques’o Derrida kartojamumo sampratai pritaikyti Emmanuelio Levino begalinės atsakomybės koncepto tyrimui. Panašiai, kaip Derrida teigia signifikacijos neišbaigtumą, Levinas rašo apie nuolatinį reikalavimą tenkinti kitų poreikius. Kaip ir Derrida, Levinas pabrėžia mechaninį kartojimą, kuris oponuoja totalitarizmui, tačiau reikalauja atidesnio tyrimo. Straipsnyje teigiama, kad Levino – kaip ir Derrida – idėjų interpretacijos sukelia klaidingą pasakojimo, kuris save dubliuoja, sampratą. Deleuze’as teigia, kad pasikartojimas sukuria pagrindą, iš kurio jis kyla. Atitinkamai Deleuze’o etikoje atsakomybės veiksmas lemia sėkmę. Artumo sąvoka žymi jungtį variantų, kuriems netaikomi jokie loginiai apribojimai. Šie variantai kartu sudaro beasmenį egzistavimą, kuris yra prieš Būtį ir Nieką; jie nėra teigiamos ir neigiamos prielaidos formaliosios logikos, kuriai Levinas priešpriešino savo kitoniškumo sampratą. Tvirtai apibrėžti opozicijos variantai suponuoja tarpininkavimo pagrindą, kurį grindžia taksonomija, išskirianti kiekvieną jų iš vidinės prigimties. Tačiau suponuota vienybė nedera su kitoniškumu. Apibendrinime teigiama, kad begalinė atsakomybė, atsirandanti dėl kito poreikio tenkinimo, yra pavojingas mokymas, kuris veda prie savęs ir kito sunaikinimo ribos, kai Kitas redukuojamas į konstantą, į kurią atsimuša atsakomybės aktas.