Diachrony and affectivity: one-for-the-other and disrupted subjectivity

LTPlėtodamas savo laiko sampratą, Emmanuelis Levinas pristato etikos projektą, pagrįstą intersubjektyviu laikinumu. Pamažu intersubjektyvus laikinumas Levino filosofijoje tampa pamatiniu principu, kuris keičia ir konstruoja etinio asmens subjektyvumą Pagrindinis intersubjektyvaus laikinumo komponentas yra jautrumas. Jis provokuoja, kvestionuoja ir modifikuoja subjektyvumą santykiuose su kitais, tačiau taip pat išprovokuoja diachroniją, nenuoseklumą. Šis nenuoseklumas atitraukia subjektyvumą nuo natūralios sinchronizuotos veiklos ir nurodo, kad jis yra sutrikdytas ir nesutampa su savimi. Šio darbo tikslas yra paaiškinti, kas sukelia tokį modalumą etiniame susidūrime su kitu ir kokias egzistencines formas bei būdus suardytas subjektyvumas gali inicijuoti. Darbe dėmesys sutelkiamas į jautrumą. Apibendrinime teigiama, kad subjektyvumas, susidurdamas su Kitu, savo jautrumą nukreipia į kūniškas apraiškas, orientuojančias jį į transcendenciją. Pradėjęs nuo elementarių kasdienio gyvenimo malonumų, Levinas pereina prie kūniškumo kaip etinio kūno, kuris yra pažeidžiamas. Afektyvus subjektyvumas ne tik būdamas alkanas, bet ir regėdamas šviesą gali dalytis savo malonumu su kitais. Levinas atskleidžia subjektyvumo gyvą buvimą. Tačiau emocinis šviesos patyrimas, jo požiūriu, yra atvirkštinė malonumo struktūra. Tai yra Levino jautrumo supratimo esmė: jautrumas kyla ne iš žinių, o žinojimas kyla iš jautrumo. Taigi kitoniškumas subjektyvumo viduje priverčia atverti save kitam ir etiniu požiūriu tapti kitu.