Emmanuel Levinas: ethics and ontology

LTEmmanuelis Levinas apibūdino ego arba subjektyvumą kaip būties krizę. Toks subjektyvumo apibūdinimas yra gana paradoksalus: jis nukreipia į ontologiją ir tuo pačiu ja abejoja. Straipsnyje keliami klausimai: Ar šią būties krizę turėtume interpretuoti ontologijos transformacijos požiūriu? Ką iš tikrųjų reiškia tokia būties krizė? Ar būties krizė iškelia subjekto pasyvumo ar pažeidžiamumo aspektus, kurie skatina etinės būties kvestionavimą? Ir galiausiai, ar turime būties krizę suprasti, kaip ontologijos lūžio tašką, kai ontologija virsta etika? Galima išskirti dvi krizės sampratas, kurios sieja Levino ir Heideggerio filosofiją. Šiuo straipsniu siekiama parodyti, kad Levinas ne tik etiką priešpriešina ontologijai, bet ir išryškina sudėtingą etikos ir ontologijos santykį. Darbe aptariami keli svarbūs Levino filosofiniai žingsniai: 1) ontologijos deformalizacija ir deneutralizacija; 2) etikos kaip tam tikros patirties apibrėžimas. Levino ir Heideggerio nesutarimai dėl patirties reikšmės suponuoja klausimą apie ontologinę ir etinę skirtį. Heideggerio filosofijoje etika nuolat grąžina mus į ontologiją. Levino filosofijoje pabrėžiamas etinis skirtumas (kaip neabejingumas kito veidui). Būties krizė Levino filosofijoje iškyla kaip nuolatinė krizė. Heideggerio filosofijoje krizė yra autentiškas abejojimas (atsakomybė už Būtį), o Levino filosofijoje – reikalavimas būties pateisinimo (atsakomybė už patį buvimą) sukuria neišsprendžiamą filosofinę įtampą.Reikšminiai žodžiai: Atsakomybė už tikrąjį buvimą; Būtis; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Etika; Filosofija; Heideggeris, Martinas; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Martin Hedegger; Ontologija; Being; Ethics; Heidegger, Martin; Martin Hedegger; Onthology; Ontology; Philosophy; Responsibility for the very presence.