LTEmmanuelis Levinas atgaivino moralės filosofiją Prancūzijoje, kuri buvo tapusi konfrontacijos tarp fenomenologijos (vokiečių tradicijos) ir anglų-amerikiečių analitinės filosofijos šaltiniu. Levino filosofija turėtų atrasti savo vietą tradicijoje, einančioje nuo Platono iki Henri Bergsono per Immanuelį Kantą ir Friedrichą Nietzsche. Straipsnyje keliamas klausimas: ar Levinas yra moralus mąstytojas, kuris savo etiką apibrėžė kaip pirmąją filosofiją, ar jis tėra moralės filosofas, ar jo mintis susijusi su rūpesčiu tikrove? Levinas apibrėžia savo filosofinę programą ir savo filosofiją kaip praktiką, o etiką – kaip išminties meilę. Filosofija nėra tik tiesos paieška. Ja siekiama ne tik žinių: ji taip pat kvestionuoja žinių prasmę (jų reikšmingumą, naudojimą). Todėl ji meile (neabejingumu kitam) matuoja protą (tiesos ieškojimo įrankį) ir išmintį. Filosofija nėra kontempliatyvus panirimas į pažinimą ir atitrūkimas nuo tikrovės. Išmintis Levinui yra įtampa, siekis, troškimas. Tokia samprata yra reakcija į anesteziją sukeliančią filosofijos praktiką, tradiciškai sutelktą į tikrovės racionalizavimą. Levinas iš naujo apibrėžia filosofijos uždavinius, atnaujina būties apibrėžimą ir pateikia naują žmogaus kaip etiškos, dialogiškos būtybės sampratą. Levinas nekuria moralės sistemos, nes žmoguje esantis moralinis įsakymas viršija jo valią. Jis žmogiškoje praktikoje įžvelgia įstatymo, moralės ir veiksmo šaltinį, kuris sieja politiką ir filosofiją, vesdamas iš filosofijos į religiją.Reikšminiai žodžiai: Atsakomybė; Begalybė; Dievas; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Etika; Gyvenimas; Judaizmas; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Realybė; Teisingumas; Visuma; Ethics; God; Infinity; Judaism; Justice; Life; Reality; Resposibility; Totality.