Ethics as crisis: Levinas’s contribution to a humane society

LTEmmanuelio Levino filosofijoje apmąstoma krizės idėja: humanizmo, visuomenės, religijos krizė, taip pat globalios būties krizė. Šią būties krizę atskleidžia Kito veidas ir iš jo kylantis atsakomybės poreikis. Nuolat pasikartojančių krizių ir būties krizės apmąstymas susijęs tiek su galvojimu apie jos įveikimą, tiek su ją provokuojančių veiksnių išaiškinimu. Levinas krizės analizę išplėtoja etikoje, kuri suprantama ne kaip kodeksų sistema, o kaip antropologinė būties sąlyga. Straipsnyje aptariama etika, kurioje ryškėja krizė kaip neišvengiamas šiuolaikinės visuomenės veiksnys. Darbe teigiama, kad šiuolaikinėje visuomenėje atsiskleidžianti krizė reikalauja naujo dvasingumo formų. Atsakomybės vienas už kitą reikalaujančios etikos akiratyje, nepasitikinčioje pranašystėmis apie po nežmoniškų išbandymų ateisiančią neįtikėtiną ateitį, formuojasi radikaliai naujas etinis ir religinis dvasingumas. Tai liudija apie savitą dvasingumą arba pamaldumą be pažadų, dėl kurių žmogaus atsakomybė nėra beprasmė. Levinas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakomybės už kitą heteronomija suteikia individui autonomiją ir skatina jį prisiimti atsakomybę už tai, kas gimsta, randasi. Šiuo požiūriu etinis įvykis yra motinystė, kuri taip pat daro nuorodą į Dievo motinystę. Pokalbyje su Myriam Anissimov Levinas mėgina apibrėžti šią sudėtingą religingumo sampratą. Netikras, menkas, pagedęs gerumas lemia silpnumo išaukštinimą, kurį Levinas vadina jautrumu ir sieja su utopija.Reikšminiai žodžiai: Atsakomybė; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Etika; Humanizmas; Kitas; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Politinis teisingumas; Religija; Stalinizmas; Vasilij Grosmann; Veido samprata; Visuomenė; Visuomenės humanizavimas; Conception of face; Ethics; Humanisation of society; Humanism; Other; Political justice; Religion; Responsibility; Society; Stalinism; Vasily Grosmann.