Lietuvių smuikas

LTStraipsnis skirtas aptarti lietuvių smuikų savitumą. Darbe nagrinėjami kalbiniai duomenys. Smuikas – įdomios kilmės bendrinės kalbos žodis strykiniam instrumentui vadinti. Šis žodis turi ir kitų prasmių lietuvių kalboje. Smuikas įvairiais vardais minimas istoriniuose ir rašytiniuose šaltiniuose. Jis – vienas iš lietuviškiausių muzikos instrumentų, asimiliavęsis Lietuvoje ir paplitęs visuose regionuose. Atsižvelgiant į muzikantų pasakojimus, išskiriami piemenų daryti smuikai ir suaugusių meistrų bei pačių muzikantą daryti įdomesni smuikai. Smuiku buvo griežiama kalendorinių švenčių apeigose. Apžvelgus kalendorines šventes, matyti, kad muzikantai, smuikininkai dalyvavo visose šventėse, kur linksminosi jaunimas. Juoku, muzika, šokiu, linksmybėmis stengiamasi sužadinti gamtą, triukšmu – nubaidyti demonus. Tuo kalendorinės šventės artimos šeimos šventėms: vestuvėms, krikštynoms. Mituose, pasakose, legendose gausu svarbių žinių apie muzikos instrumentų darymą ir naudojimą, taip pat apie sakralines instrumento funkcijas. Velniai, kaip ir kitos lietuvių chroniškos mitinės būtybės, ypač mėgsta muziką ir todėl kviečiasi muzikantus į savo puotas, vestuves, kad jiems pagrotų. Smuikas minimas įvairių žanrų dainose: vaikų, kalendorinėse, darbo, karinėse-istorinėse, vestuvių, dainose apie gamtą, baladėse. Smuikininkų muzikantų siejimas su burtais, su velniu, juos vadinant burtininkais, seniau buvo gana paplitęs reiškinys.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių folkloras apie smuiką; Lietuvių liaudies muzika; Lietuvių liaudies smuikas; Smuikas; Tradicijos; Lithuanian folk music; Lithuanian folk violin; Lithuanian folklore about violin; Traditions; Violin.