Why the notion of social justice is quasi-absent from the public discourse in post-communist Lithuania

LTStraipsnyje tyrinėjama paradoksali socialinio teisingumo [...] stoka pokomunistinėje Lietuvoje. Atsakoma į klausimą, kaip politinės sėkmės sulaukusi Socialdemokratų partija buvo pajėgi funkcionuoti neskelbdama socialinės demokratijos vertybių, neįgyvendindama socialinės demokratijos politikos. Atrodo, kad socialinio teisingumo poreikį ir pasiūlą mažina santykinai žemas asmeninių pajamų lygis šalyje bei augantys pragyvenimo lygio standartai. Dabartine socialinės apsaugos sistema yra patenkinti ir labiausiai nuo jos priklausantieji, ir aukštesnio ekonominės gerovės lygio atstovai. Nūdienos Lietuvos viešoji arena išsiskiria konservatyviu diskursu, pabrėžiančiu moralės temas, visuomenės tobulinimo, bendro intereso, pilietiškumo ir teisingumo reikalus. Jį sustiprina nacionalizmo vertybės, akcentuojančios tautos ir valstybės svarbą. Socialinės demokratijos diskursas yra palyginti nepopuliarus. Pirma, nesenas išsivadavimas iš komunistinio režimo, tariamai grįsto radikalia socialinės demokratijos vertybių versija, lemia, kad toks diskursas galėjo virsti stigmos šaltiniu. Antra, daugybinių politinių, ekonominių, socialinių ir kultūros reformų būtinybė sąlygoja socialinės demokratijos (egalitarinės, perskirstomosios) diskurso nepraktiškumą ir neįgalumą. Postkomunistinė Lietuvos socialdemokratų partija pirmenybę teikia liberaliam, ekonomistų žodynui, lyg būtų išmokusi istorinę pamoką apie valstybės ribotumą ir paternalistinio veikimo ydas. Akademinis diskursas yra vienintelis semantinis laukas Lietuvoje, kuriame socialinės demokratijos kategorijos yra gyvybingos.Reikšminiai žodžiai: Socialinis teisingumas; Viešasis diskursas; Pokomunizmas; Partijų atstovavimas; Pajamų pasiskirstymas; Socialinės ir ekonominės grupės; Politinės ir socialinės pažiūros; Social justice; Public discourse; Post-communism; Party representation; Income distribution; Social and economic groups; Political and social attitudes.

ENThe article examines a paradoxical lack of social justice [...] in post-Communist Lithuania. The author grapples with the question, how Social-democratic party – that came to be politically successful – was capable of functioning without espousing the values of social democracy, neglecting the policy of social democracy. It seems that demand and supply of social justice is decreased by relatively low level of personal income in Lithuania and growing living standards. The current social protection system satisfies both – those most dependent on it and representatives of higher class of economic well-being. The contemporary public arena in Lithuania is distinguished by a conservative discourse, which puts emphasis on moral themes, improvement of society, common interest, civic mindedness and justice issues. It is reinforced by values of nationalism, which emphasize the importance of a nation and a state. The discourse of social democracy is relatively unpopular. First, recent break with the Communist regime, which supposedly was based on a version of radical social democratic values, determines that such discourse could turn into a source of stigma. Secondly, the need of multiple political, economic, social, and cultural reforms frames impracticality and impossibility of social democracy (egalitarian, redistributive) discourse. The Social-democratic party of post-Communist Lithuania gives preference to a liberal, economic vocabulary, as if it has learnt the historical lesson about limited powers of state and shortcomings of paternalism. Academic discourse is the only semantic field in Lithuania, where social democratic categories are still alive.