LTStraipsnyje aptariami antisemitizmą lėmę veiksniai, tendencijos ir raiška tarpukario Lietuvoje. Antisemitinės nuotaikos Lietuvoje sustiprėjo XX a. 4 deš. viduryje. Valstybės saugumo departamentas darė išvadą, jog siekdami išvengti antisemitizmo pliūpsnio žydai greičiausiai šliesis prie komunistų, kurie abejingi tautybės ir tikybos skirtumams. Nenorėta, kad žydai papildytų Lietuvos Komunistų partijos gretas, todėl rekomenduota skatinti ir remti jų emigraciją į Sovietų Sąjungą. Saugumo struktūros ignoravo faktą, kad žydai komunistai sudarė tik labai mažą dalį visų Lietuvoje gyvenančių žydų. Antisemitizmo apraiškas XX a. 4 deš. pabaigos Lietuvoje lėmė įvairių, dažnai prieštaringų, elementų persipynimas. Žydus kaltino nelojalumu valstybei, juos prilygino komunistams. Buvo priekaištaujama žydams dėl dominavimo ekonominėje sferoje. Formuota nuostata, kad žydai Lietuvos visuomenei nesuteikė jokios socialinės ir ekonominės naudos. Jų saugumas vis labiau priklausė nuo režimo stabilumo. Keltina prielaida, kad sąlyginai nuosaikus A. Smetonos autoritarinis režimas būtų linkęs numalšinti etninę įtampą ir pasipriešinti prieš žydus nukreipto smurto protrūkiams. Tačiau tokios politikos įgyvendinimas dažniausiai priklausė nuo vietos valdžios kompetencijų ir jų reikštų simpatijų bei antipatijų žydams. Štai kodėl etninei įtampai mažinti skirta politika ne visada buvo sėkminga. XX a. 4 deš. pabaigoje Lietuvos visuomenėje antisemitinės nuotaikos augo toliau. Režimo destabilizavimas ir staigus jo žlugimas, po to vykusi radikali visuomenės socialinė ir politinė pertvarka bei nacių politikos žingsniai pastūmėjo Lietuvos žydus tragiškų 1941 m. įvykių link.Reikšminiai žodžiai: Anisemitizmas; Antisemitizmas; Lietuviai; Lietuviškas antisemitizmas; Lietuvių ir žydų santykiai; Tarpukario Lietuva; Tarpukaris; Žydai; Žydų ir lietuvių santykiai; Antisemitism; Interwar Lithuania; Interwar-period; Jewish-Lithuanian relations; Jews; Lithuanian and Jewish relations; Lithuanian antisemitism; Lithuanians.