Atlaidai ir Verbų sekmadienis Babtų parapijoje liaudiškojo pamaldumo perspektyvoje XX amžiaus pirmojoje pusėje

LTStraipsnyje liaudiškojo pamaldumo perspektyvoje nagrinėjami atlaidai ir Verbų sekmadienio papročiai Babtų apylinkėse XX a. I pusėje. Keliamas tikslas išnagrinėti šių švenčių eigą, papročius, jų kaitą laike ir reikšmę Babtų žmonių gyvenime. Straipsniui parašyti naudojama 2012 m atlikto lauko tyrimo Babtų apylinkėse medžiaga, taip įvairūs etnologų darbai. Pagrindiniais uždaviniais pasirinkti siekiai aptarti Babtų bažnyčioje vykstančių atlaidų religinius ir liaudiškus papročius, jų raiškos formas. Nagrinėjama skirtingų visuomenių grupių dalyvavimo atlaiduose specifika. Aprašomas Verbų sekmadienyje šventinamų medžių šakelių – verbų žaliava, jos įvairovė, analizuojami susiję su verbomis papročiai. Apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti, jog išanalizuoti atlaidų ir verbų papročiai, apeiginiai veiksmai nėra sankcionuoti Bažnyčios, bet gyvavo liturginiame švenčių kontekste kaip esminė jų dalis, turėjusi svarbią reikšmę socialiniame ir kultūriniame žmonių gyvenime. Liaudiško pamaldumo kontekste XX a. I pusėje gyvavę atlaidai, tapdavo pagrindine parapijos švente ir į pasiruošimą jiems buvo įtraukiami parapijos gyventojai. Socialinės atlaidų funkcijos apėmė pasiruošimą ir kelionę į bažnyčią, aktyvų asmeninį gyventojų dalyvavimą šventėje ir siekį suteikti paramą elgetoms. Tačiau atskiroms gyventojų grupėms dalyvavimo tikslai buvo nevienodi. XX a. 3-4 dešimtmetyje atsirado socialinės atskirties požymiai kaime, kurie stebimi skirtinguose atlaidų momentuose: vykimo į atlaidus būduose, maldininkų bendravimo formose bei dalyvavime poatlaidinėse atrakcijose. Pagal gyventojų amžių skiriasi komunikacinės šventės funkcijos. Vyresnės kartos žmonėms svarbesnis giminių bendravimas šventėje ir žmonių namuose, o jaunesniems aktualesni susitikimai su bendraamžiais miesteliuose ir poatlaidinių pasilinksminimų metu.Nagrinėjamos Verbų sekmadienyje šventinamų medžių šakelių ypatybės ir jų panaudojimas gyventojų kasdienėje praktikoje XX a. I pusėje rodo, kad kadagio šakelių vyravimas Babtų apylinkėse įsikomponuoja į Vakarų Lietuvos regionui būdingą simbolio turinio arealą. Verbų sekmadienio apeigų metu šventinamos kadagio ir daug rečiau gluosnio šakelės kartais papildomos suteikiančiais dekoratyvumo priedais. Šis požymis atsiranda artėjant XX a. viduriui ir prie medžių šakelių pradedami dėti sausų gėlių ar kambario gėlių priedai. Todėl vienos šventinamos verbos įgauna sakramentalijos prasmę, kitos tampa daugiau dekoratyviniu Velykinio laikotarpio simboliu. Tiriame laikotarpyje užtinkami krikščioniškoji sakramentalijos reikšmės pošventiniame laike derinimai su maginiais siekiais. Tokiame kontekste gyvavo sakralizuotų verbų panaudojimas pastatų apsaugos sistemoje, plakimo verbomis papročiai, kurie sovietmečio pradžioje su pokyčiais visuomenėje palaipsniui praranda buvusią reikšmę ir tradicinius panaudojimo būdus. Todėl straipsnyje nagrinėjamų atlaidų ir Verbų sekmadienio bei su verbomis susiję papročiai rodo kintančią laike, tačiau išsaugotą kasdienybėje religinių ir socialinių siekių tradiciją Babtų apylinkių žmonių gyvenime XX a. I pusėje.Reikšminiai žodžiai: Atlaidai; Babtų parapija; Katalikų bažnyčia; Liaudiškas pamaldumas; Verbų sekmadienis; Catholic Church; Feast; Fest; Folk piety; Lithuania; Palm Sunday; Parish of Babtai.

ENFrom a perspective of folk piety, the feast and traditions of Palm Sunday in the area of Babtai during the first half of the 20th century are discussed in the paper. There is an objective to investigate the course of the feast, manners, and their variation in time, as well as their role in the life of local people. The material collected during field studies in 2002 in the area of Babtai and various works by ethnologists have been used. Discussion of religious and folk traditions and their reflection forms during the feast in the Babtai Church were the key tasks of the study. The specificity of participation of different community groups in the feast is analysed. The consecration during the Palm Sunday of three branches (twigs) used a raw material to produce the verba (the Palm Sunday flowers) and their variety is analysed in relation to the verba traditions. Summing up the investigation results, it can be said that although the feast and verba traditions and ceremonies are not authorised by the Church, they existed in a context of feast liturgy as the main part of the feast with important significance in social and cultural life of the people. Within a context of folk piety, the feast during the first half of the 20th century used to be the main gala of the parish, and local people used to be involved in its preparations. Its social functions included preparations and travel to the church, active personal participation of people at the feast and donations to beggars. The goals of participation, however, differed with social groups of people. Signs of social exclusion in rural area had appeared during the 1920s-1930s; they are seen in different moments of the feast: the means of travel to the feast, style of communication among pilgrims and participation at the post-feast attractive events. The communication functions during the feast differ with the age of people. [...].