Opitołoki w XIX w. : mikrohistoria parafii miejsc rodzinnych Czesława Miłosza

LTStraipsnyje siekiama apžvelgti gimtosios Czesławo Miłoszo Apytalaukio parapijos istoriją XIX a. Aktyviausiai Apytalaukio parapijos veiklos laikotarpis buvo XVII a. antra pusė – XIX a. pradžia. Tuo metu parapija turėjo stabilias pajamas, jos klebonai aktyviai vykdė sielovadinę, karitatyvinę ir edukacinę veiklą. Svarbi permaina parapijoje buvo mokyklos veikimo laikotarpis 1782–1807 m. Šiuo laikotarpiu klebonai daug dėmesio skyrė naujų muzikos instrumentų įsigijimui bei giedojimo įvedimui pamaldose. Nuo XIX a. antros dekados rusų valdžiai pradėjus įvedinėti įvairius ribojimus parapijos gyvenime pradėjo ryškėti krizė. Visų pirma liovėsi veikti mokykla. 1843 m. buvo konfiskuota didelė dalis žemės. Ne gana to, į bažnyčios žemėvaldos likutį pretenzijas pradėjo reikšti rusų kolonistai, jų reikalavimų nepagrįstumas buvo įrodytas teismuose. XIX a. viduryje parapijoje ėmė plisti antirusiškos nuotaikos. Amžiaus pabaigoje uždaryta beveik šimtmetį veikusi parapijos špitolė. Lietuvių ir lenkų gyvenamoje parapijoje pamaldos vyko abejomis vietos gyventojų kalbomis. Parapijoje pasitaikydavo turtinių konfliktų tarp dvasininkų ir pasauliečių. Seniausias toks konfliktas buvo 1714–1812 m. tęsęsis ginčas tarp jėzuitų ir jų valdas paveldėjusios Burbų šeimos dėl Apytalaukio klebono koliacijos teisės.Reikšminiai žodžiai: Apytalaukis; Parapijos; Mikroistorija.

ENThe article is aimed at reviewing the history of the native Apytalaukis parish of Czesław Miłosz in the 19th century. The most active period of Apytalaukis parish was the second half of the 17th century – the beginning of the 19th century. At that time the parish derived stable income, its priests were active in carrying out pastoral, caritative and educational activities. An important change in the parish was the period of school functioning between 1782 and1807. During that period priests devoted much attention to the acquisition of new musical instruments and introduction of singing during masses. From the second decade of the 19th century when the Russian authorities began introducing various restrictions, a crisis started to arise in the life of the parish. First of all the school stopped functioning. In 1843 a large part of land was confiscated. And what is more, Russian colonists began to put claims to the remaining part of the land ownership of the church; invalidity of their requirements was proved in courts. In the middle of the 19th century anti-Russian moods started to spread in the parish. At the end of the century the hospital of the parish that functioned for almost a century was closed. The church services in the parish inhabited by the Lithuanian and Poles were held in languages of the local population. There were property conflicts between the priests and the laity in the parish. The oldest of such conflicts was an argument that lasted from 1714 to 1812 between the Jesuits and the Burbai family who inherited their holdings over the right of collation of the Apytalaukis priest.