Балтийская "басня" в составе Хронографа 1261 года : фольклорный нарратив о Совии

• Baltų "pasaka" 1261 metų Chronografo sudėtyje: folklorinis naratyvas apie Sovijų
• Baltic "tale" in the 1261 Chronograph: the folkloric narrative of Sovius

LT1261 m. Chronografas, nuo XIX a. pabaigos susilaukęs didelio susidomėjimo, buvo tiriamas dviem aspektais. Bizantistai, taip pat ir slavų raštijos istorikai Sovijaus sakmės griebdavosi tik norėdami datuoti paminklą. Baltistikoje nuo pat pradžių įsigalėjo Chronografo, kaip vertingiausio baltų religijos ir mitologijos šaltinio, statusas. Unikalus folklorinis naratyvas mechaniškai būdavo išimamas iš pasakojimo ir studijuojamas atsietai nuo viso teksto. Sakmę apie Sovijų imta suvokti kaip „intarpą“. Darbas prie rankraščio įtikinamai rodo priešingą dalyką – tautosakinė medžiaga čia panaudojama ne sporadiškai, bet visiškai sąmoningai ir dėsningai. Straipsnio tyrimo objektas – iki šiol į baltistikos akiratį neįtraukti tame pačiame Chronografe esantys tekstai apie Sovijų. Pasirodo, mums žinoma tik dalis tautosakinės medžiagos – vienas folklorinio naratyvo įrašas, o jų Chronografe yra du. Straipsnyje dėmesys koncentruojamas į 17 skyriaus jungiamąjį tekstą apie Sovijų, einantį prieš chrestomatiškai žinomą mitą. Nemaža dėmesio skiriama ir nuorodai į Sovijų Chronografo 33 skyriaus apokrifinėje sakmėje apie Melchizedeką, kuria remiantis galima etimologizuoti asmenvardį. Taip pat iškeliami pavyzdžiai, kai Sovijaus sakmė daro įtaką verstinės Malalos kronikos tekstui. Kalbos analizė leidžia daryti išvadą, kad rašiusysis perteikė ne tik visą mitologinės sakmės turinį, bet ir autentišką formą. Unikalų, pilną ir tobulą sakytinio teksto užfiksavimą lėmė literatūrinė kūrinio specifika. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 1261 metų chronografas; 1962 m. CHRONOGRAFAS; BALTAI; FOLKLORINIS; Tautosaka; NARATYVAS; Pasaka; SOVIJUS; A fairy tale; BALTIC; Balts; CHRONOGRAPH in 1962; Chronographer of 1261; FOLKLORIC; Folklore; NARRATIVE; SOVIJUS; Sovius.

ENSince the end of the 19th century, the Chronograph of the 1261 attracted close scholarly attention. It used to be studied from two perspectives. Researchers of the Byzantine culture along with historians of the Slavonic writing used to turn to the legend of Sovius in order to date the record only. In the Baltic studies, the Chronograph initially acquired status of the most valuable source of the Baltic religion and mythology. The unique folkloric account used to be mechanically extracted from the texture of the whole narrative and studied irrespectively of its textual surroundings. The legend of Sovius started to be perceived as an “insertion”. However, close scrutiny of the manuscript proves the case to be quite the opposite: rather than being inserted sporadically, the folklore material used to be applied consciously and on the regular basis. The subject of the present article comprises texts of Sovius, which are constituents of the same Chronograph but still have been disregarded in the Baltic studies. We have been apparently acquainted only with one part of the folklore material, one recording of the folkloric narrative, although the Chronograph contains two of them. The attention is focused upon the connecting textual link of Sovius from the 17th part, which directly precedes the conventional myth. Also, the reference of Sovius from the 33rd part of the Chronograph in the apocryphal legend of Melchizedeq is studied, presenting grounds for etymologizing the proper name. Cases of the legend of Sovius affecting the textual interpretation in the Malala’s Chronicle translation are revealed. The linguistic analysis leads to the conclusion that the writer used to fully recount not only the content of the mythological legend, but also its authentic form. This recording of an oral text is quite unique in terms of exhaustiveness and perfection, which was determined by the literary specifics of the whole work. [From the publication]