Tikriniai velniavardžiai lietuvių tarmėse ir tautosakoje
LTLietuvių tarmėse ir tautosakoje užfiksuoti 22 skirtingi tikriniai velnio vardai. Drauge su įvairiose Lietuvos vietose vartojamais tarminiais variantais jų esama netoli penkiasdešimties. Dažniausiai tai populiarūs krikšto vardai, nekrikštavardinių velniavardžių pasitaiko palyginti retai. Šiame straipsnyje jie aptariami kilmės, darybos ir funkcijos aspektu. Krikštavardiniai velniavardžiai gali būti įvairios kilmės: hebrajų, graikų, lotynų, rečiau germanų arba slavų. Etninėje kultūroje velnias dažnai suvokiamas kaip antropomorfinis personažas, todėl ir jam taikomi antroponimai palyginti neblogai atspindi lietuviams nuo seno įprastą krikštavardžių įvairovę. Didžiausiu variantiškumu (fonetikos, morfologijos, žodžių darybos skirtumais) pasižymi pragaro valdovo tikriniai vardai. Antroponimai linkę virsti velnio eufemizmais arba mįslių žodžiais todėl, kad neturi leksinės reikšmės. Tikriniai velnio vardai tautosakos tekstuose gali atlikti penkias skirtingas funkcijas: apeliatyvinę, maginę, eufemistinę, pragmatinę, apotropinę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Etnolingvistika; Antroponimas; Krikštavardinis velniavardis; Nekrikštavardinis velniavardis; Eufemizmas; Velniavardžio funkcija tekste; Ethnolingvistics; Anthroponym; Devil’s name in the Christian tradition; Devil’s name outside the Christian tradition; Euphemism; Function of the devil’s name in text.
ENIn the Lithuanian dialects and folklore, 22 different proper names for the devil have been recorded. Together with their vernacular variants found in various regions of Lithuania, the number would be close to 50. Usually they are names used in the Christian tradition, names for the devil used outside the Christian tradition occur rather seldom. The present article discusses the origin, formation and function of devil’s names. Devil’s names in the Christian tradition may have originated from Hebrew, Greek, Latin, or more rarely from the Germanic or Slavic languages. The devil in ethnic culture is often perceived as an anthropomorphic character, therefore, the anthroponyms that are used to refer to him reflect a conventional diversity of Christian names in Lithuanian quite well. The greatest variation (phonetic, morphological, word formation differences) is characteristic of the proper names for the prince of hell. Anthroponyms tend to turn into euphemisms for the devil because they do not have a lexical meaning. Proper names for the devil in folklore texts may perform five different functions: appellative, magic, euphemistic, pragmatic, and apotropaic. [From the publication]
