LTFelix provinciae motyvas yra ilgam laikui įrašytas į senojo poeto topą ir šiame kontekste jis pasireiškia Česlovo Milošo vėlyvuosiuose veikaluose, kurie tampa vietovės, esančios Nėvežio slėnyje, pagyrimu. Vienas iš tokių kūrinių - eilėraštis Mano senelis Zigmantas Kunatas (iš rinkinio Tai). Šiuo atveju provincijos privalumų nešėjais nėra vaikystės prisiminimai. Vaikystės šalies apofeozė išryškėja kaip paribio arkadijos vaizdas, kuriam atstovauja ir kurį įkūnija titulinis herojus. Tai parenetinė intencija, įrašyta į lyrinę panegiriką protėvio adresu, kuri pagrindžia, „kaip labai reikia vertinti provinciją“. Straipsnyje stengiamasi analizuoti „laimingos vietos“ sudedamąsias dalis ir jų sąsajas su tradicija bei Milošo viziją konfrontuoti su šiuolaikiniu paribio vaizdiniu, traktuojamu kaip periferijų centras. Visų pirma, autorė nagrinėja provincijos motyvo poeto kūrinyje fukcionalizavimo būdą ir mėgina atsakyti į klausimą, kaip autorinis motyvo realizavimas tarnauja portreto ir autoportreto kūrimui. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: "laimės vieta"; Autobiogeografija; Autobiografinis motyvas; Lenkų literatūra; Lietuvos lenkų literatūra, XX a.; Paribys; Provincija; Topas; Česlovas Milošas; „Mano senelis Zigmantas Kunatas“ („Moj dziadek Zygmunt Kunat“); Autobiogeography; Autobiographical motive; Borderland; Czeslaw Milosz; Polish literature; Polish literature of Lithuania, 20th century; Topos, "the place of happiness"; „My Grandfather Sigismund Kunat“ („Moj dziadek Zygmunt Kunat“).