Adam Mickiewicz i Czesław Miłosz o przeznaczeniu poety

LTStraipsnyje analizuojama poeto pašaukimo problema, remiantis dviejų įžymių lenkų kultūros atstovų Adomo Mickevičiaus (XIX a.) ir Česlovo Milošo (XX a.) likimais ir kūryba. Problema gvildenama atsižvelgiant į du aspektus: istorinį-palyginamąjį bei idėjinį-meninį. Abiejų poetų palikime nagrinėjama įtaka jų kūrybiniam procesui tokių sąlygų, kaip: istorinės aplinkybės, likimų tragizmas (priverstinis emigravimas), meninio proceso ypatumai, nostalginiai tėvynės, šeimos, gamtos, gimtųjų namų vaizdai. Šios aplinkybės sustiprino abiejų poetų patriotinius jausmus, jų veržlumą iš naujo pamatyti savo pašaukimą - kūrėjo, piliečio, pranašo. Pašaukimas būti savo tautos pranašais apibrėžė pagrindines Adomo Mickevičiaus ir Česlovo Milošo kūrybos nuostatas: meilę tėvynei, laisvės troškimą, patriotines tradicijas šeimoje, herojišką lenkų tautos istoriją, tautinę savimonę, meilę gimtajai kalbai ir kultūrai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz); Gimtoji kalba; Kūryba; Lietuvos lenkų literatūra, XIX–XXI a.; Pašaukimas; Poetas; Poeto pašaukimas; Tėviškė; Tėvynė; Česlovas Milošas; Adam Mickiewicz; Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz); Creation; Czeslaw Milosz; Fatherland; Homeland; Mission; Mother-tongue; Poet; Poets mission; Polish literature of Lithuania, 19th – 21th century; Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz).