XIX a. pab. - XX a. pr. bufeto restauravimas ir neišlikusių fragmentų atkūrimas

LTNuo XIX a. II pusės Europoje plito meno ir amatų sąjūdis, skatinęs menininkus ieškoti naujų dailės formų ir visų meno sričių ansambliškumo. Po 1863 m. sukilimo iki tol Lietuvoje vyravusį bydermejerio1 stilių ėmė keisti neobarokas2 ir vietinei baldininkystei būdingu stabilumu bei tvirtumu pasižymėjęs neorokokas, o amžiaus pabaigoje išryškėjo neorenesansinės3 tendencijos. Vienas iš to laikotarpio Lietuvos dvarų kultūrą charakterizuojančių kūrinių – Lietuvos dailės muziejuje (LDM) saugomas eklektiško stiliaus XIX a. pab.–XX a. pr. bufetas (inv. Nr. LDM TD 4146). Jame dera neorenesanso ir neobaroko stilių elementai. Baldas įspūdingų matmenų (aukštis – 316 cm, plotis – 215 cm, gylis – 73 cm), gausiai dekoruotas, durelių intarpai papuošti teminių scenų drožiniais. Tokia puošybos gausa liudija aukštą užsakovo socialinę padėtį, priklausymą aukštuomenės luomui ir atspindi to meto visuomenei būdingą hierarchiją: viršutinėje bufeto dalyje durelių intarpuose vaizduojama kilmingų žmonių pramoga – medžioklė, apatiniuose durelių intarpuose – kasdieniai kaimo žmonių rūpesčiai. Dešinėje bufeto pusėje išdrožta scena su paukščius šaudančiu medžiotoju, šalia jo – laimikį pasiruošęs parnešti šuo. Kairėje pusėje – sėkmingos medžioklės atomazga: medžiotojas rankose laiko trofėjų, šalia ramiai tupi šuo. XIX–XX a. sandūroje dvaruose plito ir briedžių ragais dekoruoti medžiotojų baldų komplektai, nes medžioklė buvo populiari bajorų laisvalaikio leidimo forma. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atkūrimas; Baldas; Bufetas; Drožyba; Dvarų kultūra; Fragmentų atkūrimas; Lietuvos dailės muziejus; Medis; Neišlikę fragmentai; Neobarokas; Neorenasansas; Restauravimas; Buffet; Carving; Fragment recovery; Furniture; Lithuanian Art Museum; Manorial culture; Neobaroque; Neorenaissance; Recreation of Missing Fragments; Restoration; Wood.

ENEclectic style buffet from the Lithuanian Art Museum collection was brought to Pranas Gudynas Restoration Center in 2014 in a very poor condition. Due to the long-term effects of moisture, exhibit’s structural parts were detached, oak veneer was raised. Some parts were missing, among them several veneered fragments, front legs, rear supports, and part of lower structural crown fragment. Moreover, furniture edges were loose or nailed and mechanical damages were visible. The aim of restoration was to revive functionality and aesthetics of this piece of furniture without exceeding ethical norms of restorer. One of the goals of today’s restorer is to reveal the effects of restoration on artwork, to enable viewer to observe how a decayed object regained presentable appearance. Viewer is left with the opportunity to assess transformation of the decayed furniture into the full-fledged exhibit, to find out history of the restored object whose fragments were lost. The restored pieces should help viewer to grasp the whole of the exhibit, to engage into restoration process, to invite to a conversation with the restorer whose restored fragments are just his interpretation – after all restored fragments that are not easily recognizable and easy to remove have no historical value or lasting legacy. [From the publication]