Odnawianie "Tryptyku Wileńskiego" Zbigniewa Żakiewicza

LTZbigniewo Żakiewicziaus (1933-2010) kūryba yra populiari kaip paribio literatūra ir kaip tampanti dažniausiu tyrimo objektu. Tai pasireiškia, eksponuojant vaikystės šalies bei „prarastos tėvynės“ (Vilnijos) mitologizacijos kategoriją. Manau, kad paribio literatūros interpretacijai naujas galimybes suteikia taip vadinamoji geopoetika, „topografinis posūkis“ poststruktūralistiniuose literatūros tyrimuose. Skirtingai negu semiotinė laiko ir erdvės teorija, kuri aprašo vaizduojamą pasaulį kaip tikrovės „modelį“, geopoetika sieja erdvę (vietą) su išreiškiamu kalboje patirties subjektyvumu Żakiewicziaus proza nėra „dvikalbė“, bet daugiakalbė: įtraukianti šiuolaikinę ir senąją, lenką ir paribio, vaiko ir meniškai subrendusio suaugusiojo kalbas. Rašytojas kaip pats sako, vaizduoja „pasaulį, kuris pažino pasaulių įvairovę“. Atmintis, ypač autobiografinė, yra svarbus literatūrinės inspiracijos šaltinis, bet Żakiewicziaus proza dokumentuoja neįprastai subtilias procedūras pasakotojo atmintyje, veikiančioje kaip subjekto autodefinicijos išraiška Šiuo atveju autobiografiškumas yra nebūtinas, nepirmaeilis interpretacijos veiksnys. Vietoje klausimo: apie kokį pasaulį rašytojas pasakoja ir kokią Vilniją išlaikė savo atmintyje, keliu kitą problemą: kas yra šio pasakojimo subjektas, kaip jis tyrinėja erdvę ir kokį vaidmenį šiame procese atlieka kalba. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Geopoetika; Kalba; Kalbos suvokimas; Lenkų literatūra; Lenkų literatūra, XX a.; Paribio literatūra; Postruktūralizmas; Subjektas; Vilniaus kraštas; Vilnius; Zbignevas Žakevičius; Zbigniew Zakiewicz; „Vilniaus triptikas“ („Tryptyk wilenski“); Borderlands literature; Geopoetics; Kresy literature; Language; Language perception; Polish literature; Polish literature, 20th century; Poststructuralism; Subject; Vilnius; Vilnius Region; Zbignew Zhakiewicz; Zbigniew Zakiewicz; „Tryptyk wilenski“ („Vilnius Triptych“).