Connected or isolated? : the spaces of the living and the dead in Iron age East Lithuania

LTGyvųjų ir mirusiųjų pasauliai žmonių pasaulėžiūroje yra susiję, o jų fizinė padėtis kraštovaizdyje yra materiali šių sąsajų išraiška. Lietuvos archeologų geležies amžiaus (Romėniškojo–Vikingų laikotarpių) laidojimo paminklai šiuo požiūriu mažai tirti, išsakyta daugiau stereotipinių pastebėjimų, pvz., teigiama vandenį buvus magiška riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų erdvių. Šiame straipsnyje analizuojami erdviniai ryšiai tarp Rytų Lietuvos piliakalnių ir pilkapynų bei aptariama, kaip jie atspindi vietos bendruomenių santykio su mirusiaisiais suvokimą. Tyrime remiamasi penkiomis erdvinėmis perspektyvomis: atstumo, krypties, padėties vandens telkinių atžvilgiu, komunikacinių ryšių ir vizualaus kontakto. Teigiama, kad aptariamos bendruomenės nesistengė atskirti gyvenamųjų ir laidojimo erdvių, gyvieji, dalindamiesi kraštovaizdžiu su savo mirusiaisiais, siekė su jais išlaikyti erdvinius ryšius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pilkapynas; Piliakalnis; Erdviniai ryšiai; Vizualus ryšys; Rytų Lietuva; Barrow cemetery; Hillfort; Spatial relationship; Visual contact; East Lithuania.

ENThe worlds of the living and the dead are connected to one another in people’s worldviews and their physical setting in the landscape is a material expression of this relationship. In Lithuanian Iron Age (Roman period–Viking Age) archaeology, burial sites have been rarely approached from this perspective, except for some stereotypical remarks, e.g. it has been argued that water is a boundary between the spaces of the living and the dead. The paper analyses the spatial relationship between the East Lithuanian hillforts and barrow cemeteries and discusses how it reflects the local communities’ perceptions of their communication with their dead. The study is based on five spatial perspectives: distance, direction, location in the terrain in respect to bodies of water, communicative relationship, and visual contact. It concludes that no effort was made to isolate the burial areas from those for the living, i.e. the living maintained spatial bonds with their dead and shared one landscape. [From the publication]