What is Stang’s law?

LTStango dėsnis yra dviprasmė sąvoka. Viena vertus, taip vadinamas kirčio atitraukimas iš neakūtinių ilgųjų balsių į prieš tai einantį skiemenį slavų kalbose. Kita vertus, taip vadinamas ir vedų dym ‘dangus’, gm ‘jautis, karvė’, gr. Ζῆν(α), βῶν raida iš *dieum, *gwoum. Stangas kildino ilgąjį balsį iš dvibalsio, einančio prieš tautosilabinį nosinį priebalsį. Be to ilgasis balsis gali būti aiškinamas ir pailgėjimu vienskiemeniame žodyje, vėliau iškritus *-u- prieš tautosilabinį nosinį priebalsį. Aš esu teigęs, kad *-u- iškritęs prieš žodžio galo *-m dar iki monosilabinio pailgėjimo, taigi *diēm <*diem <*dieum ir *gwēH3m <*gweH3m <*gweH3um. La. gùovs atspindi acc. sg. formą *gwēH3m su iškritusiu laringalu po ilgojo balsio. Paradigma su pamatinio laipsnio priesaga *‑eH2‑ ir laringalų iškritimas prieš žodžio galo *-m buvo indoeuropiečių tarminės inovacijos. Nosiniai balsiai galiniuose skiemenyse neteko nosinumo rytų baltų kalbose. *-u- iškritimas prieš *-m vedų gm ir gr. βῶν, ilgojo balsio atsiradimas šiose formose, laringalo iškritimas la. gùovs, pamatinio laipsnio *‑eH2‑ apibendrinimas paradigmoje, laringalų iškritimas prieš *-m ir nosinumo netekimas rytų baltų galiniuose skiemenyse yra chronologiškai skirtingi pakitimai, kurių nė vienas negali būti pavadinti Stango dėsniu. Todėl geriau šį terminą vartoti tik kalbant apie kirčio atitraukimą iš neakūtinių ilgųjų balsių slavų kalbose, sudarantį šiuolaikinės slavų akcentologijos pagrindą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų-Slavų kalbos; Indoeuropiečių kalbos; Istorinė fonologija; Stango dėsnis; Balto-Slavic; Indo-European; Historical phonology; Stang’s law.

ENStang’s law is an ambiguous concept. On the one hand, it refers to a retraction of the stress from non-acute long vowels to the preceding syllable in Slavic. On the other hand, it refers to the development of acc.sg. Vedic dyā́m ‘sky’, gā́m ‘bull, cow’, Greek Ζῆν(α), βῶν, from *dieum, *gwoum. Stang derived the long vowel from the diphthong before the tautosyllabic nasal consonant. Alternatively, the long vowel can be attributed to monosyllabic lengthening followed by the loss of *‑u‑ before the tautosyllabic nasal. I have proposed that *‑u‑ was lost before word-final *‑m at a stage before the monosyllabic lengthening, yielding *diēm <*diem <*dieum and *gwēH3m <*gweH3m <*gweH3um. Latvian gùovs reflects the acc.sg. form *gwēH3m with loss of the laryngeal after the long vowel. The paradigm with a full grade suffix *‑eH2‑ and the loss of laryngeals before final *‑m were dialectal Indo-European innovations. Nasal vowels in final syllables lost their nasality in East Baltic. The loss of *‑u‑ before *‑m in Vedic gā́m and Greek βῶν, the rise of the long vowel in these forms, the loss of the laryngeal in Latvian gùovs, the generalization of the full grade *‑eH2‑ in the paradigm, the loss of laryngeals before *‑m, and the loss of nasality in East Baltic final syllables are all chronologically distinct developments, none of which can appropriately be called Stang’s law. It is therefore preferable to use this term only in reference to the retraction of the stress from non-acute long vowels in Slavic, which is the basis of modern Slavic accentology. [From the publication]