On method

LTLingvistinės rekonstrukcijos pagrindas yra lyginamasis metodas, kurio esmė – teiginys, kad esama „didesnio artumo – tiek veiksmažodžių šaknų, tiek gramatikos formų atžvilgiu – nei toks, koks būtų galėjęs atsirasti dėl atsitiktinumo“ ir jis implikuoja bendro šaltinio buvimą (pasak sero Williamo Joneso, 1786 m.). Vadinasi, turėjusi būti ir tam tikra galimų pakitimų nuo rekonstruojamos sistemos iki paliudytų duomenų seka. Šie pakitimai turėję būti arba fonetiškai reguliarūs, arba analoginiai. Pastarasis tipas reikalauja modelio ir motyvacijos. Teorija, kuri nepaaiškina duomenų garsų dėsniais ar gerai motyvuotais analoginiais pakitimais, yra ne lingvistinė rekonstrukcija, o filosofinė spekuliacija. Ikilaringalistinė idėja, kad visi indoeuropiečių ilgieji balsiais virtę akūtiniais baltų ir slavų kalbose, yra tipinis filosofinės spekuliacijos, prieštaraujančios lyginamiesiems duomenims, pavyzdys. Kiti pavyzdžiai yra spontaninė glotalizacija (Jasanoffo „akūto priskyrimas“, nepaliudytas niekur kitur pasaulyje), Jasanoffo trimoriai ilgieji balsiai, Eichnerio dėsnis, Osthoffo dėsnis ar Szemerényi’o dėsnis, kuris yra bandymo įrodyti logiškai ydingu ratu atvejis. Baltų-slavų akūtas tęsia indoeuropiečių laringalus ir tradiciškai rekonstruojamų „skardžiųjų neaspiruotųjų“ sprogstamųjų priebalsių glotalinį požymį (Winterio dėsnis). Manoji indoeuropiečių glotalinių priebalsių rekonstrukcija remiama tiesioginiais įrodymais iš indų-iranėnų, armėnų, baltų ir germanų kalbų, taip pat netiesioginiais įrodymais iš indų-iranėnų, graikų, lotynų ir slavų kalbų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų-Slavų kalbos; Lyginamasis metodas; Istorinė fonologija; Istorinė akcentologija; Ilgieji balsiai; Kirtis; Balto-Slavic; Comparatve method; Historical phonology; Historical accentology; Long vowels; Monosyllabic circumflexion; Acute; Circumflex.

ENThe basis of linguistic reconstruction is the comparative method, which starts from the assumption that there is “a stronger affinity, both in the roots of verbs and in the forms of grammar, than could possibly have been produced by accident”, implying the existence of a common source (thus Sir William Jones in 1786). It follows that there must be a possible sequence of developments from the reconstructed system to the attested data. These developments must have been either phonetically regular or analogical. The latter type of change requires a model and a motivation. A theory which does not account for the data in terms of sound laws and well-motivated analogical changes is not a linguistic reconstruction but philosophical speculation. The pre-laryngealist idea that any Proto-Indo-European long vowel became acute in Balto-Slavic is a typical example of philosophical speculation contradicted by the comparative evidence. Other examples are spontaneous glottalization (Jasanoff’s “acute assignment”, unattested anywhere in the world), Jasanoff’s trimoraic long vowels, Eichner’s law, Osthoff’s law, and Szemerényi’s law, which is an instance of circular reasoning. The Balto-Slavic acute continues the Proto-Indo-European laryngeals and the glottalic feature of the traditional Proto-Indo-European “unaspirated voiced” obstruents (Winter’s law). My reconstruction of Proto-Indo-European glottalic obstruents is based on direct evidence from Indo-Iranian, Armenian, Baltic and Germanic and indirect evidence from Indo-Iranian, Greek, Latin and Slavic. [From the publication]

• Aprioristic versus empirical linguistics: the case of Balto-Slavic accentuation / Frederik Kortlandt. Baltistica. 2019, t. 54, Nr. 1, p. 105-112.
• Balto-Slavic acute / Frederic Kortlandt. Baltistica. 2018, t. 53, Nr. 1, p. 69-77.