LTStraipsnyje, remiantis naujojo istorizmo metodologija, iš šių laikų perspektyvos vertinama Algirdo Juliaus Greimo semiotikos postulatų etika – pusę šimtmečio nutolę prancūziškosios semiotikos mokyklos pradininko teiginiai, lyginant juos su postmoderniąja žmogaus samprata, virsta moralinėmis maksimomis. Pagrindinis dėmesys skiriamas reikšmės radimosi sąlygų, figūratyvinio, naratyvinio ir loginio-semantinio teksto lygmenų analizei bei estezės aktualumo apibrėžimui. Straipsnio pabaigoje išvedama, kad šiuolaikinis žmogus yra įmestas į pasirinkimo tarp reikšmės, prasmės, klasikinės tekstų, natūraliojo pasaulio tvarkos ir nereikšmingumo, beprasmybės, fragmentiškumo bei šizofreniško suskilimo situaciją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Struktūralizmas; Semiotika; Reikšmės formavimasis; Figūratyvumas; Naratyvinis teksto lygmuo; Loginė-semantinė teksto struktūra; Estezė; Postmodernusis žmogus; Structuralism; Semiotics; Forming a meaning; Figurativity; Narative level of text; Logical-semantical structure of text; Esthesis; Postmodern man.
ENThe article, based on a new historicist methodology, discusses the ethics of Algirdas Julius Greimas’s semiotical statements – half-century-old sentences of Greimas, when compared with the postmodern understanding of humanity, become moral maxims. The main attention is paid to analysis of meaning formation, figurative, narative and logical-semantical levels of text, and the definition of esthesis. The article concludes that contemporary man has to choose between meaning, sense, the classical order of texts and of the world, on the one hand, and the unimportance, loss of meaning and sense, fragmented reality, and schizophrenia, on the other. [From the publication]