Vyskupijos centro formavimas Panevėžyje 1926-1940 m.

LTStraipsnyje nagrinėjami 1926 m. įkurtos Panevėžio vyskupijos organizacinės struktūros ir finansavimo klausimai, aptariamos vyskupo Kazimiero Paltaroko pastangos atnaujinti bažnytinį gyvenimą jam patikėtoje Lietuvos dalyje, lavinti ir disciplinuoti vyskupijos dvasininkų bendruomenę. 1926-1940 m. Vyskupijos centro organizavimas Panevėžyje užtruko visus 1926–1940 metus, bet nebuvo baigtas neįkūrus dvasinės seminarijos. Prie jo formavimo ir funkcionavimo nemažai prisidėjo valstybė: nežiūrint komplikuotų santykių su vyskupais, tautininkų vyriausybė vykdė finansinius įsipareigojimus Bažnyčiai. Didžioji dalis bažnytinių struktūrų, kaip ir Panevėžio vyskupijos kurija, katedra, parapijų kunigai, konfesinės mokyklos, naudojosi valstybiniu finansavimu, ne visuomet pakankamu, tačiau gana solidžiu. Smulkmeniška išlaidų kontrole nesaistomos, garantuotos pajamos iš valstybės iždo leido vyskupui Paltarokui disponuoti tam tikromis „laisvomis“ lėšomis, numatyti ir įgyvendinti stambius statybinius projektus. Vyskupas stengėsi pagyvinti ir atnaujinti bažnytinį gyvenimą parapijose, lavinti ir disciplinuoti dvasininkus, įteisinti bažnytinę nuosavybę. Jo inicijuotos reformos turėjo paskatinti kunigus labiau įsitraukti į socialinį ir kultūrinį parapijų gyvenimą, o tikinčiuosius – sąmoningiau suvokti save esant katalikais. Bet savarankiška vyskupijos raida truko tik 14 metų, kol ją nutraukė sovietų okupacija. [parengta pagal anglišką santrauką]

ENPaper examines the issues of structural organization and financing of the Panevėžys diocese that was established in 1926 and Bishop Kazimieras Paltarokas’s efforts to reinvigorate religious life, to educate and discipline the local clergy. During the period of 1926 to 1940, a sound foundation for a diocesan centre was laid (a functioning curia, a newly-built cathedral), although the process of its development was not completed as a diocesan seminary was still lacking. The contribution of the state to the shaping and functioning of the diocese was quite sizeable: despite complicated relations with bishops, the government of the Nationalist party fulfilled its financial commitments to the Church. The major part of ecclesiastical structures such as the curia of the Panevėžys diocese, the cathedral, parish priests, and Roman Catholic schools took advantage of state funding which, although not always sufficient, was quite adequate. Not subjected to close monitoring of expenditure, the funds guaranteed by the state treasury provided Bishop Paltarokas with some ‘free cash’ that enabled him to plan and carry out large construction projects. The bishop made efforts to stimulate ecclesiastical life in parishes, to educate and discipline the clergy, and to legalize church property. The reforms he had initiated were intended to encourage priests to participate in social and cultural life of the parishes and to raise the believers’ awareness of being Catholics. Unfortunately, the independent development of the diocese lasted only fourteen years before it was interrupted by Soviet occupation. [From the publication]