Rašytojų sąjungos ir rašytojo drama Lietuvos nepriklausomėjimo kontekste

LTStraipsnyje nagrinėjamas Lietuvos rašytojų socialinis statusas 1984-1994 m. Tyrimas atliktas pasirėmus Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomais Lietuvos TSR ir Lietuvos rašytojų sąjungos veiklos dokumentais, kurie padėjo užčiuopti organizacijos ir jos narių istorijos dėsningumus bei atskleisti naujus Lietuvos kultūros istorijos klodus. Remiantis prancūzų sociologu Pierre Bourdie, rašytojų socialinis statusas tyrime laikytas Lietuvos rašytojų ir Rašytojų Sąjungos sąveikos išdava. Atlikus šaltinių analizę sužinota, jog tiriamuoju laikotarpiu Rašytojų Sąjungos istorija rutuliojosi kita kryptimi nei rašytojo: rašytojai stengėsi tapti ir būti organizacijos nariais, o Rašytojų Sąjunga susidūrė su egzistencine grėsme: keitėsi jos padėtis valstybėje ir visuomenėje, įtaka, struktūra, veiklos ir darbo ypatumai, tikslai, interesai ir kiti aspektai, susiję su organizacijos galia daryti įtaką rašytojo socialiniam statusui. Taip pat paaiškėjo, jog pirmaisiais nepriklausomybės metais Rašytojų Sąjunga iš sovietinės, ministeriją primenančios direktyvinės organizacijos persitvarkė į savarankišką, jokių valdžios institucijų ideologiškai nevaldomą kūrėjų profesinę organizaciją. Jei sovietmečiu sąjunga kontroliavo rašytoją, tai nepriklausomybės metais sąjungos likimas tapo priklausomas nuo rašytojo valios ir veiksmų. Nepaisant to, daroma išvada, jog rašytojas netapo laisvas, ir jo socialinis statusas pilnai nuo jo pačio nepriklausė: jai įtaką daro ekonomika ir laisvoji rinka, o prie jos prisitaikiusi Rašytojų Sąjunga virto ekonomine galios struktūra.Reikšminiai žodžiai: Kultūra; Lietuvos rašytojų sąjunga; Nepriklausomybė; Rašytojai; Sovietmetis; Tapatybė; Culture; Identity; Independence; Lithuanian Writers Union; Soviet period; Writers.