LTStraipsnis – bandymas apžvelgti turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės retorikos tradiciją: nusakyti jos vietą europiniame kontekste, išryškinti tradicijos ir naujovių santykį, parodyti, kaip retorikos mokslas veikė individualią kūrybą, atskleisti, kokie netikėtumai laukia sklaidant rankraščius. Tyrimui pasitelkta rankraštinė medžiaga, kurios likę daug ir kuri bibliotekų ir archyvų tamsoje vis dar laukia savo tyrėjų, kad būtų prakalbinta ir perduota šių dienų žmogui. LDK retorikai didžiausią įtaką darė XV–XVI a. atsiradę retorikos mokslo veikalai, kuriuose dažniausiai referuotos Antikos žinios, tačiau pateiktos ir gyvenamojo laiko įžvalgos. Labiausiai nusipelnę XVII a. LDK poetikos ir retorikos mokslui yra jėzuitai. Lietuvos jėzuitų kolegijose teorinį retorikos pagrindą sudarė renesansiška dėstymo tradicija. XVII a. pastebima tendencija įtraukti į paskaitas literatūros kūriniuose atsiradusias naujoves, aptarti specifines retorikos mokslo problemas. Norą išsamiai aptarti Baroko epochoje atsiradusias temas liudija Vilniaus universiteto profesorių – Žygimanto Liauksmino (1597–1670) ir Kazimiero Kojalavičiaus (1617–1674) – retorikos teorijai skirti darbai, sulaukę populiarumo Europoje. Rankraštinį LDK poetikos ir retorikos palikimą išskiria dvi pagrindinės tendencijos. Viena jų susijusi su teoriniu šių disciplinų aiškinimu – tai noras dėstomas taisykles pagrįsti vietinių, t. y. LDK autorių veikaluose išsakytomis mintimis. Kita tendencija susijusi su retorikos praktika. Paskaitose buvo įprasta visus teorinius teiginius iliustruoti atitinkamu poezijos ar prozos pavyzdžiu.Reikšminiai žodžiai: Barokas; Jėzuitų ordinas; Kražiai; Poetika; Rankraštis; Renesansas; Retorika; Senoji Lietuvos literatūra (XIII-XVIII a.); Baroque; Jesuit Order; Kražiai; Manuscript; Poetics; Renaissance; Rhetoric; The old Lithuanian literature (13th - 18th centuries).