Raumsemantik in Johannes Bobrowskis Roman "Litauische Claviere"
LTStraipsnyje nagrinėjama erdvės semantika Johaneso Bobrowskio romane „Lietuviški fortepijonai“. Autorė kelia uždavinį fenomenologiškai ir semiotiškai atskleisti Aš gyvenamąjį pasaulį, kuriame būtų aiškiai atpažįstamas „savų“ susitikimas su „kitu“. Atskleidžiamos lietuvių fenomenologų ir semiotikų Algio Mickūno ir Algio Juliaus Greimo koncepcijos ir erdvės teorinės interpretacijos. Pažymima, kad nagrinėjant J. Bobrowskio romaną naudojamasi A. Mickūno ir A.J. Greimo teorinėmis idėjomis: fenomenologine A. Mickūno įžvalga, kad tekstas visada yra tekstas apie ką nors, tačiau svarbiausia, kokią patirtį jis perduoda. Taip pat autorės analizei svarbus A.J. Greimo siekis įvardinti skirtumus, leidžiančius atpažinti teksto struktūras ir jų prasminį poveikį. Pažymima, kad šie du teoriniai konceptai papildo vienas kitą ir tampa akstinu įvairiapusiškai perskaityti ir suprasti tekstą. Konstatuojama, kad J. Bobrowskio romane gyvenamoji erdvė aiškiai apibrėžta: šiapus ir anapus Klaipėdos krašto. Reziumuojama, kad J. Bobrowskis sukūrė polifoninį romaną, kuriame atsiskleidžia sudėtinga erdvės semantika, apimanti įvairų dvasinį turinį. Atskleidžiamos reikšmės paradigmos tarp „aukštai – žemai“, „čia – ten“. Konstatuojama, kad toks reikšminis turinys, viena vertus, signalizuoja ribų peržengimą, kita vertus, atskleidžia žmogiškosios būties dualizmą. Teigiama, kad aprašydamas erdvę, J. Bobrowskis gilinasi į socialinius, kultūrinius ir politinius kontekstus, taip pat perteikia filosofines ir teologines idėjas.
