XVII a. pirmosios pusės Vilniaus liuteronų subkultūros atspindžiai jėzuitų satyroje

LTStraipsnyje analizuojama, kaip XVII a. pirmosios pusės jėzuitų antiliuteroniškose satyrose atsispindėjo šios lokalios Vilniaus miesto bendruomenės kultūros bruožai. Aptarus jų stereotipus ir kt. satyriškos deformacijos priemones teigiama, kad šios satyros tai savotiškas nevykęs „lauko tyrimas“, kitaip – „tankaus aprašymo“ karikatūra. Iškeliama hipotezė, kad jos neskatino prievartos prieš Vilniaus liuteronus, kaip rašė Zenonas Nowakas, o atvirkščiai, prisidėjo prie katalikų radikalų smurto prieš juos apribojimo. Šis teiginys grindžiamas istoriniais – nežinome didesnių to meto liuteronų pogromų, bei antropologiniais argumentais – pritariama psichologinėms bei funkcionalistinėms teorijoms, jog juokas mažina įtampą ir atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant konfliktus. Jėzuitų satyrų herojai liuteronai vaizduojami komiškai, tačiau anaiptol ne makabriškai. „Tikrovės“ į „antitikrovę“ jos radikaliai netransformavo, ją tik iškraipė. Tai buvo įmanoma dėl tam tikro katalikų ir liuteronų tikėjimo bei elgsenos panašumo. Kitaip sakant, jėzuitų satyros skaitytojui ar klausytojui neturėjo kilti noro eiti žudyti liuteronų. To galėjo nenumatyti ir patys satyrų autoriai. Tačiau akademinėje, daugiausia iš jaunmo sudarytoje ir juokui labai paveikioje, aplinkoje šitokie tekstai ir toliau formavo liuteronų – „svetimo“ įvaizdį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Satyra; Juokas; Vilnius; Istorinė atropologija; Liuteronai; Bendruomenė; Subkultūra; Vilnius.

ENThe article analyzes how the Jesuit anti-Lutheran satire of the beginning of the XVII century reflected the cultural characteristic of this local Vilnius community. After an overview of their stereotypes and other means of satiric deformations, the author claims that these satires were a peculiar amateurish "field research", in other words, a "heavy description" caricature. The article proposes a hypothesis that the caricatures did not encourage violence against the Vilnius Lutherans, as Zenonas Nowakas has written. On the contrary, it contributed to the containment of violence of the Catholic radicals against the Lutherans. This statement is based on historical arguments – we don’t know about the big pogroms of the Lutherans in those times, anthropological arguments, as well as psychological and functionalistic theories support the hypothesis that laughter reduces tension and plays an important role in solving conflicts. Lutherans, the objects of the Jesuits’ satire, were presented in a comical way, and certainly not in a macabre way. They did not radically transform "the real" and "the unreal"; they just distorted it. This was possible because of certain similarities between the faith and behaviour of Catholics and Lutherans. In other words, the reader or listener of the Jesuit satire wouldn’t be inspired to go and kill Lutherans. The authors themselves couldn’t have planned that. However, in the academic environment, and among the youth and those who were influenced by humour, such texts continued forming the image of Lutherans as "strangers".