Ziemiaństwo polskie Kresów Północno-Wschodnich, 1864-1904 : działalność społeczno-gospodarcza

LTMonografija parašyta autoriaus daktarinės disertacijos pagrindu, jos tekstą išplėtus ir papildžius. Darbe nagrinėjama lenkų dvarininkų teisinė, politinė ir ūkinė padėtis po 1863–1864 m. sukilimo, kaip ji egzistavo ir dalinai keitėsi iki 1904 m. imtinai lenkų vadinamuose „šiaurės rytų kresuose“, t. y. oficialiai vadinamajame „Šiaurės Vakarų krašte“, apėmusiame lietuvių-baltarusių žemes. Šis laikotarpis lenkų dvarininkams buvo sunkus, nes carinė valdžia siekė eliminuoti ūkine ir kultūrine prasme lenkų stambiųjų žemvaldžių įtaką, atimant iš jų iki tol turėtas ir politines administracines funkcijas. Tai siejosi taip pat su carizmo nutautinimo, valstiečių išbaudžiavinimo procesais. Dvarai tiriamoje socialinėje erdvėje buvo lenkiškumo, katalikybės ir vakarietiškos kultūros židiniai, kuriuose carizmas matė potencialų civilizacinį pavojų savo valdžios sistemai. Tokiomis sąlygomis lenkų dvarininkai, turėję ribotą veikimo laisvę, siekė prisitaikyti, išsaugoti bent dalinai savo buvusią įtaką, kovojo dėl situacijos pagerinimo. Būdami lojaliais valdžios atžvilgiu ir siekę kolektyviai veikti legaliu būdu jie iš esmės turėjo tik vieną organizacinės veiklos formą – reikštis per žemės ūkio draugijas, „įsikibus“ į turimą žemės nuosavybę. Dėl to monografijoje joms skiriamas pagrindinis dėmesys, atskirai nagrinėjant Minsko, Vitebsko, Mogiliovo, Gardino, Vilniaus, Kauno, Raseinių žemės ūkio draugijų veiklą, o taip pat su dvarininkais susijusias mažesnes žemės ūkio ir kredito organizacijas. Teisinė dvarininkų padėtis pagerėjo tik nuo 1905 m. bendromis Rusijos demokratizacijos sąlygomis.Reikšminiai žodžiai: Ekonominė istorija; Dvarininkai; Žemėvalda; Dvarininkų draugijos; 19 amžius; Visuomeninės organizacijos; Economic history; Landowners; Land management; Landowners' associations; 19th century; Public organizations.