Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas ir jo kodifikavimas kryžkelėje : vadovėlinis, leksikografinis ir terminografinis aspektai

LTNaujojo laikotarpio bendrinės kalbos kirčiavimo kodifikaciją daugiausia yra lėmę Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga – bendraisiais teiginiais, remdamiesi Augusto Schleicherio ir ypač Friedricho Kuršaičio teorija ir praktika, daugeliu konkrečių kirčiavimo dalykų; taip pat Pranas Skarga – daugiausia savo vadovėliu „Bendrinės kalbos kirčiavimas“ (1936). Straipsnyje akcentuojamas bendrinės kalbos kirčiavimo sudėtingumas ir kryžkelė, kurioje šiuo metu atsidūrusi kodifikacija. Pasak autoriaus, kirčiavimo variantai iš esmės skiriasi nuo formų variantų. Kirčiavimo variantai artimi rašybos variantams, kurie iš viso netoleruojami. Tarmės kirčiavimas variantų beveik visai neturi – tai norma, šito siekia ir bendrinė kalba. Bendrinei kalbai reikia rinktis: 1) arba beveik bevariantis kodifikavimas toleruojant variantus – taip ilgai yra buvę, bet šią kryptį pagadino vienų (tyrėjų, vartotojų) liberalizmas, kitų (ypač pedagogų) nepakantumas; 2) arba daugiavariantis (net 3-4 variantų) kodifikavimas, kokio jau vieną kartą (1935 m.) buvo atsisakyta, nes jis nepalankiai veikia kalbinį bendravimą, net gali stabdyti kirčiuosenos vienodėjimą, stiprinti antikodifikaciją, nihilizmą, lingvodidaktikos diskreditavimą – kirčiavimo mokymas gali netekti prasmės, nes daugiausia reikės mokytis tiems, kurie dabar geriausiai išmokę. Straipsnyje akcentuojama, kad negeras dalykas yra vadovėlinių ir žodyninių kirčiavimo nuostatų tolimas. Kirčiavimo variantų neturėtų turėti bent dažniausiai vartojami žodžiai. Daroma išvada, kad vis dėlto idealas yra bevariantis kirčiavimas, kokį turi fiksuoto kirčio kalbos.Reikšminiai žodžiai: Kirčiavimas; Kodifikavimas; Variantai; Accentuation; Codification; Variants.

ENCodification of abundant accentuation variants in Lithuanian now could signal the point when a firmly-established trend of development is reversed. Therefore, tolerating numerous variants would open for their codification a simpler alternative and new prospects. The alternative has been already realised in textbooks, where variants are given in footnotes or another font type. Linguo-didactics should also refuse rigour in this area and thus make a distinction between a systemic error and a codification slip. An increasing gap between accentuation principles applied in dictionaries and those followed in textbooks should not be appreciated. Terminography, in its turn, does not favour accentuation variants at all. Most frequently used words should have no accentuation variants; however, their present abun¬dance might be interpreted as an indication of immaturity of standard language. The codification of numerous variants cannot be speeded up until their status is sufficiently well-defined and clear. It would be more important to listen to the opinion of professors, generally, professional language users rather than students. The codification of a variant, which would beco¬me prevalent, seems to be opening new prospects. Lithuanian is not a language with a fixed stress, but its ideal would be accentuation with no variants. [From the publication]