Alavininkystė

LTStraipsnyje aprašomi Lietuvos alavininkystės plitimo keliai, dirbinių formos ir ornamentikos kaita, apibūdinama atskirų metalo kūrinių kilmė ir meninė vertė. Alavininkystė, sakralinių dirbinių rūšis, apibūdinama pagal jų medžiagą ir atlikimo būdą – liejybą, ypač suklestėjo baroko laikotarpiu. Alavininkystei būdinga tai, kad ji kopijavo tauriųjų metalų dirbinių formas, bet nuo jų skyrėsi monumentalumu ir santūresniu dekoru. Iš alavo buvo gaminami įvairios paskirties sakraliniai dirbiniai – altoriaus kryžiai, indai, relikvijorių apkalai, žvakidės. Vilniuje nuo 1595 m. veikė liejikų cechas, tačiau XIX a. pr. pasikeitusios istorinės aplinkybės ilgai gyvavusį cechą sužlugdė. Alavininkystės paveldas nėra gausus. Didelę šio paveldo dalį sudaro bažnytiniai reikmenys, daugiausia - barokinės, rokokinės ar klasicistinės žvakidės. Lietuvoje ankstyviausi pavieniai alavo kūriniai siekia XVII a. Daugiau jų yra iš XVIII a. ir XIX a. I p. Lietuvos bažnyčiose ir muziejuose yra išlikusių alavinių krucifiksų (Žemaičių Kalvarijos, Alovės bažn.), relikvijorių (Vilniaus Šventosios Dvasios, Alsėdžių, Rambonių bažn.). Pasitaiko ir alavinių vandens indų – Rumbonyse išliko XVIII a. barokinis lavabo (praustuvas) ir dubuo. Prie ypač brangintinų sakralinės alavininkystės objektų priskirtini autentiški garsių Lietuvos didikų giminių alaviniai sarkofagai bažnyčių kriptose. Seniausias jų – Kristupo Radvilos Perkūno (XVII a. pr.). Lietuvos alavininkystės tyrimai tebėra labai fragmentiški. Parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“ eksponuoti kūriniai – bene pirma platesnė alavininkystės kūrinių reprezentacija.Reikšminiai žodžiai: Alavininkystė; Alavas; Bažnytiniai reikmenys; Sarkofagai; Vilnius; Tinsmith's craft.

ENThe article describes development of Lithuanian tinsmithery, shapes of articles and ornamental variation; It defines the origin and artistic value of separate pieces of work. As a type of sacred articles tinsmithery is defined according to material and type of manufacturing – casting widely spread in the period of Baroque. Tinsmithery articles were usually copying shapes of articles made from precious metals; but tin articles were more monumental and moderately decorated. Various sacred articles were manufactured from tin: altar crosses, vessels, relic plates, and candlesticks. Since 1595 there was a casting workshop in Vilnius; however since the change of historical situation in the 19th c. the old workshop was disrupted. Tinsmithery heritage is quite slender. Major part of heritage consists of church requisites, mainly – Baroque, Rococo and Classicist candlesticks. The earliest tin articles in Lithuania date back to the 17th c. More articles are found from the 18th c. and the first half of the 19th c. collections. In Lithuanian churches there are tin crucifixes (Samogitian Calvary, Alovė church), and relics (Vilnius Holy Spirit, Alsėdžiai, Ramboniai churches) preserved. Tin vessels such as 18th c. Baroque lavabo and basin are preserved in Rambonys. Authentic Lithuanian noblemen relatives’ tin sarcophagi in church crypts are among especially valued articles of sacred tinsmithery. The oldest of them belongs to Kristupas Radvila Perkūnas (early 17th c.). Lithuanian tinsmithery research is still fragmented. Exposition of works in ‘Christianity in Lithuanian Art’ exhibition became one of the first extensive representations of tinsmithery articles.