Tautinė mokykla: žvilgsnis į tautininkų švietimo politiką

LTKnygoje bandoma pažvelgti į A. Smetonos politinio režimo (nuo 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo iki Lietuvos okupacijos 1940 m.) švietimo politiką - kaip praktikoje reiškėsi valdžios geidžiamos tautinės mokyklos kūrimas pradinėje ir aukštesniojoje mokykloje (aukštesnioji mokykla - tai progimnazija, vidurinė mokykla ir gimnazija). Politika laikant ne tik teorinį-ideologinį politikos konstravimą, bet ir praktinę jos formą (reguliuojančią ir kontroliuojančią veiklą, apimančią konkretų vadovavimą, valdžios įstaigų funkcionavimą, metodų ir priemonių paiešką), ieškoma atsakymų į klausimus: kokią mokyklos viziją turėjo tautininkų režimas, ar valdžia buvo pasirengusi dalytis su kitais visuomenės institutais (tokiais kaip Bažnyčia) piliečių ugdymo rūpesčiais, ar siekė savo rankose monopolizuoti ugdymą, kokiais būdais bandyta disciplinuoti ugdymo erdvės dalyvius - mokinius ir mokytojus? Šiame darbe sąmoningai atsisakyta politikos aukštojo mokslo atžvilgiu tyrimo, nes, pirmiausia, manome, kad tai galėtų būti atskiras tyrimo objektas, kuris nėra tiesiogiai susijęs su tautininkų deklaruota tautinės mokyklos vizija, kuriai analizuoti skirta ši knyga. Kita vertus, tokio tyrimo skatina atsisakyti jau esantys aukštojo mokslo istorijai skirti darbai5. Nuošalyje paliktas ir tautinių mažumų mokyklų klausimas, nes politinio režimo skelbiama tautinės mokyklos idėja buvo orientuota į lietuviškam etnosui ugdyti skirtos mokyklos kūrimą. Galima pridurti, jog tautinių mažumų mokyklos jau yra sulaukusios tyrėjų dėmesio - dera išskirti Benedikto Šetkaus tyrimus. Darbų, tiesiogiai skirtų tautininkų švietimo politikai, istoriografijoje nėra, tačiau šią temą iš dalies paliečia Sauliaus Kaubrio monografija7, kurioje išsamiai aptartas švietimo sistemos formavimasis Lietuvoje 1918-1940 m., ir vidurinio mokslo raidai tarpukario Lietuvoje skirta Remigijaus Motuzo monografija.Pradėjus tirti tautininkų švietimo politiką netrukta konstatuoti, kad autoritarinio politinio režimo švietimo politika neįgijo ryškaus direktyvinio pobūdžio, ir tai paskatino ieškoti tokios tyrimų strategijos, kuri padėtų rekonstruoti tautininkų valdžios švietimo politiką remiantis jos praktinių žingsnių švietimo erdvėje analize. Šiai analizei atlikti buvo nuspręsta švietimo erdvę suskaidyti į tris reikšmingiausius dėmenis, kurie iš esmės ir sukuria funkcionuojantį ugdymo lauką - tai mokykla, mokiniai ir mokytojai. Vietoje visuminio šių dėmenų tyrimo buvo pasirinktas dėmenų tyrimas per atskirus probleminius klausimus, kurių analizė, mūsų manymu, gali padėti ryškiausiai atskleisti, kaip viename ar kitame ugdymo lauko dėmenyje praktiškai reiškėsi politinio režimo švietimo politika, ir parodyti vieno ar kito dėmens funkcionavimą bendrame ugdymo lauke. Pirmojo dėmens - mokyklos - tyrimui pasirinkta ugdymo autonomijos principo įgyvendinimo švietimo erdvėje problema. Šios problemos pasirinkimą lėmė prielaida, kad tautininkų valdžios siekiamybė buvo valstybės rankose sukoncentruoti ugdymo monopoliją, todėl valdžios poziciją gali raiškiausiai atskleisti jos reakcija į švietimo erdvės monopolijos antiteze esantį kultūrinės autonomijos principą, skelbiantį, kad religinė ar pasaulėžiūrinė bendruomenė turi teisę savarankiškai spręsti savo narių švietimo klausimus. Antrojo dėmens - mokinių - tyrimui pasirinkta moksleivių užklasinio ugdymo problema, dėmesį sutelkiant į ateitininkų veikimo laisvės klausimą. Vadovautasi prielaida, kad politinis režimas kryptingai siekė savo rankose monopolizuoti pasaulėžiūrinę jaunimo indoktrinaciją, kuri turėjo tęstis ir už mokyklos ribų - pirmiausia su jaunimo organizacijų pagalba.Todėl tautininkų valdžia, suvokdama šių organizacijų kaip socializuojančio instrumento svarbą, turėjo imtis žygių, užkertant kelią jų veikloje kitiems visuomenės institutams (pirmiausia Katalikų bažnyčiai) ir opoziciniams politiniams judėjimams įgyti dominuojančių galių ir siūlyti savo kontrprojektus užklasiniam jaunimo ugdymui įgyvendinti. Trečiojo dėmens - mokytojų - tyrimui pasirinktos mokytojų lojalumo politiniam režimui ir jų autoriteto konstravimo problemos. Jos analizuojamos todėl, kad ne tik valdžioje esantys tautininkai, bet ir opozicinės politinės jėgos tikėjo mokytojo kaip išskirtinės reikšmės personalinio veiksnio svarba ugdymo procese ir jo autoriteto įtaka visuomenėje. Tai sąlygojo pati visuomenė, nes agrarinėje visuomenėje mokytojo misija ir įtaka paprastai peržengia mokyklos slenkstį ir jam tenka būti supančios bendruomenės mokytoju ir patarėju. Tokiu būdu mokytojams tenkanti misija turėjo lemti politinio režimo norą pajungti mokytojų profesinę veiklą ir socialinį aktyvumą savo interesams, o iš pačių mokytojų pareikalauti besąlygiško lojalumo. Tuo pat metu valdžia turėjo būti suinteresuota mokytojų autoriteto stiprinimu - kaip būtina sąlyga jų sėkmingai visuomeninei misijai. [Iš Įvado]