Papildiniai ir aplinkybės

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Papildiniai ir aplinkybės
Alternative Title:
Complements and Circumstances
Authors:
In the Book:
Gramatinių funkcijų tyrimai / Axel Holvoet, Rolandas Mikulskas (red.). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. P. 65-92
Summary / Abstract:

LTStraipsnio tikslas – papildinio ir aplinkybės sąvokas pritaikyti sintaksinei analizei. Aptariami papildinio ir aplinkybių skirtumai, atsižvelgiant į jų sintaksinį ryšį su veiksmažodžiu. Kadangi papildiniai pavaldūs veiksmažodžiui, jie vadinami veiksmažodžio valdiniais. Prie veiksmažodžio galinčios prisijungti papildomą predikaciją reiškiančios aplinkybės vadinamos modifikatoriais. Atsižvelgiant į tradicinę terminologiją, papildinio terminas netaikomas veiksniams ir predikatyvams, nors jie taip pat laikomi veiksmažodžio valdiniais. Aplinkybės terminas šiek tiek pakoreguotas: argumento pozicijas užimančios tradicinės aplinkybės perkeliamos į papildinių klasę. Išimtį sudaro būtinosios aplinkybės, kurios išreiškia pagrindinę sakinio predikaciją. Valdinius ir modifikatorius vienus nuo kitų galima skirti pagal šį kriterijų: kas įeina į pagrindinės predikacijos aprėptį, yra papildinys, kas neįeina – aplinkybė. Tačiau ne visada lengva nustatyti, ar tam tikras papildymas yra būtinas tam tikros predikacijos suformulavimui. Akcentuojamas ir leksinio subkategorizavimo kriterijus. Valdantieji žodžiai ir modifikatoriai yra leksiškai subkategorizuojami: leksiniame-gramatiniame apraše turi būti patikslinta, kokius žodžius jie gali valdyti arba modifikuoti. Akivaizdūs leksinio subkategorizavimo atvejai padeda atskirti papildinius nuo aplinkybių. Kaip lengviausias aplinkybių ir papildinių skyrimo būdas minimas praleidimo testas. Jo negalima taikyti mechaniškai, o tik kartu su kitais testais. Straipsnyje taip pat aptariama judėjimo veiksmažodžių argumentų struktūra, veiksmažodžio „būti“ sintaksinės savybės, laisvieji naudininkai, detaliau išanalizuotos būtinosios aplinkybės.

ENThe aim of this article is to adapt the concepts of complement and circumstance to syntactic analysis. The differences between the complement and circumstance are discussed, looking at their relationship with the verb. Since complements are subordinate to the verb, they are called verb subordinates. Circumstances that can join the verb, expressing the complementary predication, are called modificators. In traditional terminology, the term complement is not applicable to subjects and predicatives, though they are also considered verb subordinates. The term circumstance is adjusted a little bit: traditional circumstances that take up positions of argument are moved to the class of circumstances. An exception is made by future circumstances, which express the main sentence predication. Subordinates and modificators can be distinguished from one another according to the following criteria: what goes into the area of the main predicate, is the complement, and what doesn‘t go in is the circumstance. However it is not always easy to determine, if a particular complement is necessary for formulating a certain predication. The criteria for lexical subcategorisation is highlighted. The controlling words and modifcators are lexically subcategorised: in a lexical-grammatical description the kinds of words they can control or modify should be specified. The clear cases of lexical subcategorisation help differentiate complements from circumstances. This article also discusses syntactic characteristics of the verb “būti” (“to be”), and the free dative.

Subject:
Kalbotyra / Linguistics
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/6837
Updated:
2014-04-22 08:14:04
Metrics:
Views: 117
Export:
Download