Viešos nepaklusnumo demonstracijos: Etnokultūrinio sąjūdžio mobilizacinė galia

LTStraipsnyje analizuojamas didelę reikšmę sovietinei visuomenei turėjusios etnokultūrinio sąjūdžio organizuotos akcijos: nuo XX a. septintojo dešimtmečio imtos švęsti kalendorinės šventės - Rasos, Vėlinės, Užgavėnės, žygiai, vakaronės, talkos ar proginiai paminėjimai, kuriuose dalyvaudavo iki kelių šimtų žmonių. Vienos svarbiausių ir įspūdingiausių tokio pobūdžio akcijų – 1967 m. įvykusi sueiga Perlojoje prie Vytauto paminklo, Vydūno šimtmečio jubiliejui skirta kelionė Nemunu, pilkapio supylimas Stepono Dariaus tėviškėje, žygis Simono Daukanto keliu ir pan. Keliamas klausimas, kaip organizuotos šios šventės ir kuo jos buvo reikšmingos, o tyrimo tikslu tapo masinių etnokultūrinių renginių mobilizacinio mechanizmo ištyrimas. Tyrimo metu išsiaiškinta ir aptarta etnokultūrinio sąjūdžio iniciatyvų reikšmė, bruožai, atskirą dėmesį skyrus pilkapio pylimo akcijos 1969 m. atvejo analizei. Tyrimui daugiausiai naudoti interviu su akcijų organizatoriais ir dalyviais duomenys bei atsiminimai. Taip pat atskleista, kodėl etnokultūrinio sąjūdžio dalyviai laiko savo organizuotus renginius tokiais svarbiais: paaiškėjo, jog sovietmečiu suorganizuoti masinį renginį be būtinųjų sovietinių atributų buvo itin sudėtinga, todėl jų organizavimas reikalavo itin kruopštaus ir išradingo darbo. Kai kurios iš naujai pradėtų švęsti švenčių tapo savotišku opozicijos sovietinei sistemai ženklu. Padaryta išvada, jog švenčių organizavimo sėkmę lėmė akcijų organizacinio tinklo tankumas ir glaudumas, užtikrinęs solidarumą, vidines normas ir plačius tarpgrupinius ryšius, užtikrinusius veiksmo masiškumą.Reikšminiai žodžiai: Antisovietinis pasipriešinimas; Etniškumas; Etnokultūra; Judėjimas; Mobilizacija; Sąjūdis; Visuomenė; Anti-Soviet resistance; Ethnicity; Ethnoculture; Mobilization; Movement; Society; Sąjūdis.