LTNerija Putinaitė skaitytojui siūlo tarpdisciplininę tarybinio ateizmo analizę. Autorė atskleidžia, kad formuodama ir vykdydama ateizacijos politiką lietuviškoji valdžia ėmėsi nuo Maskvos nepriklausomų iniciatyvų, ieškojo paveikių priemonių, kad nureligėjimą visuomenė priimtų ne vien kaip primestą, bet ir kaip patrauklų pokytį. Knygoje tiriamas ir pozityvus viešas žmonių atsakas: išsižadant tikėjimo ar kunigystės (Jono Ragausko, Adomo Šerno, Vytauto Starkaus atveju), įsitraukiant į valdžios kuriamus pakaitalus asmeniškai svarbioms religinėms šventėms ir ritualams, perimant nereliginę moralę ir „dvasingumą“. Autorės įžvalgos leidžia ne vien suvokti lietuviškąją sovietinę tikrovę, bet ir suprasti kai kuriuos dabartinės Lietuvos visuomenės bruožus.