Środki intonacyjno-brzmieniowe w tekście (w języku rosyjskim i litewskim)

LTStraipsnis skirtas analizuoti intonacines-garsines priemones tekste, kuris suprantamas kaip sudėtingas kalbos vienetas, jam būdinga semantikos ir struktūros visuma. Pastaruoju metu tyrimo objektu vis dažniau tampa žodinis teksto realizavimas, nes jame raiškiausiai atsiskleidžia išraiškos priemonių turtingumas ir įvairovė. Literatūros specialistų supaprastintas intonacijos suvokimas netenkina lingvistų, kurie, savo ruožtu, negali vieningai sutarti dėl intonacinių vienetų, intonacinių sistemų turinio ir intonacinių priemonių funkcinių galimybių. Straipsnyje analizuojamos dviejų pagrindinių kalbos garsinių (foninių) priemonių grupės – segmentinės ir supersegmentinės. Po E. A. Bryzgunovos tyrinėjimų intonacija apibūdinama kaip foninė kalbos priemonė, leidžianti pastebėti semantinius ir emocinius-stilistinius skirtumus žodinėje kalboje. Atlikta analizė leidžia konstatuoti, kad tiek rusų, tiek ir lietuvių kalbose foninės priemonės naudojamos tam, kad būtų galima patikslinti skambančios kalbos reikšmes, išreikštas leksinėmis gramatinėmis formomis, arba realizuoti emocinius stilistikos ypatumus.Reikšminiai žodžiai: Tekstas; Intonacija; Supersegmentiniai elementai; Rusų kalba.

ENThe article is devoted to analysis of intonational-audible measures of a text, which is understood as a complex unit of language and is distinguished by semantic and structural unity. In the recent years, oral implementation of a text more and more often attracts research, because it reveals most vividly richness and variety of means of expression. A simplified understanding of intonation among literature researchers does not satisfy linguists, who, in their turn, cannot unanimously agree on intonational units, content of intonational systems, and functional possibilities of intonational measures. The article analyzes two main groups of linguistic audible (background) means – segmental and super-segmental. Following E. A. Bryzgunova’s research, intonation of the research is defined as background language measure assisting in identification of semantic and emotional-stylistic differences in an oral language. Performed analysis allows one to claim that both Russian and Lithuanian languages employ background measures for the purpose of specifying meanings expressed in a spoken language, of expressing lexical grammar forms, or realizing specific features of emotional style.