Предоставление правовых услуг в Европейском Союзе

LTEuropos Sąjungos (ES) teisė valstybių-narių teisininkams numato galimybę užsiimti teisine praktika visoje Bendrijos teritorijoje. Siekiant užtikrinti laisvą asmenų judėjimą ES, asmenims, pakeitusiems gyvenamąją vietą, būtina suteikti juridines paslaugas, susijusias su kilmės valstybės ar priimančios valstybės teise. Todėl iškyla poreikis harmonizuoti teisinių paslaugų teikimo tvarką valstybėse-narėse. Straipsnyje aptariama juridinių paslaugų teikimo reglamentavimo ES raida. Pirmasis teisinio reglamentavimo etapas (1957-1977 m.) siejamas su paslaugų laisvės įgyvendinimo procesais Bendrijos teritorijoje. Antra, pirmoji direktyva, tiesiogiai reglamentavusi profesinę teisininkų veiklą ES, buvo 1977 m. Europos Tarybos direktyva dėl paslaugų teikimo laisvės užtikrinimo, kuri apibrėžė juristo sąvoką bei įtvirtino laikinojo teisinių paslaugų teikimo sąlygas kitoje ES valstybėje. Trečia, ilgainiui teisinėje Bendrijos praktikoje atsirado nemažai atvejų, kai vadovaujantis direktyva buvo suteiktos ilgalaikės juridinės paslaugos, todėl 1989 m. priimta direktyva dėl aukštojo mokslo diplomų pripažinimo. Siekiant išvengti protekcionizmo pavojų, 1998 m. įsigaliojo Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva, skatinanti teisininkus užsiimti advokato praktika ne toje valstybėje-narėje, kurioje įgyta profesinė kvalifikacija. Šia direktyva buvo pašalintos visos kliūtys patekti į ES juridinių paslaugų teikimo rinką. Nors buvo nuogąstaujama, kad Lietuvai įstojus į ES, šiame Lietuvos rinkos segmente išaugs konkurencija, tačiau taip neatsitiko, o Lietuvos teisininkams atsivėrė naujos galimybės.Reikšminiai žodžiai: Advokatai; Judėjimo laisvė; Paslaugos; Lawyer; Motional freedom; Servise; Europe Union; Teisinių paslaugų teikimas; Paslaugų judėjimo laisvė; Provision of legal services; The freedm of movement of services; Europos Sąjunga (European Union).

ENThe EU law provides member state lawyers with a possibility to engage in legal practice in the entire territory of the Community. To ensure free movement of persons within the EU, persons, who changed their place of residence, must be provided legal services, related to the law of the country of origin or the receiving state. Therefore, the need for harmonisation of the procedure for the provision of legal services in member states arises. The article discusses the development of regulation of legal services in the EU. Its first stage (1957–1977) is related to the processes, implementing the freedom of services in the territory of the Community. The second one is related to the first Directive, which directly regulated lawyers’ professional activities in the EU, i.e. the Directive of the European Council of 1977 on ensuring freedom to provide services, which defined the concept of the lawyer and stipulated the conditions for temporary provision of legal services in another EU member state. The third stage was related to the fact that over time a number of cases emerged in the legal practice of the Community, when long-term legal services were provided under the Directive, therefore, the Directive on the recognition of higher education diplomas was adopted in 1989. To avoid protectionism, the Directive of the European Parliament and Council encouraging lawyers to engage in legal practice in a member state other than the one where professional qualification was acquired, took effect in 1998.This Directive removed all obstacles preventing from entering the EU legal services market. Although it was feared that upon Lithuania’s accession to the EU, competition will grow in this market segment, it was not the case and Lithuanian lawyers were provided with new opportunities.