Ar reikalinga žmogui tėvynė?
LTStraipsnyje aptariama tautinės valstybės reikšmė daugiakultūrinėje postmodernioje epochoje. Kiekviena besiformuojanti moderni tauta, dar nesukūrusi savos valstybės jau po truputį planavo, taikėsi į tam tikrą, bent apytikriai apibrėžtą teritoriją, kurioje tikėjosi koncentruoti ir plėtoti savo visuomeninę-politinę, kultūrinę ir ekonominę veiklą. Tą teritoriją ji pavadindavo tėvyne, ši sąvoka lietuviškuose raštuose aptinkama jau XVI amžiuje. Remiantis Lietuvos istorija nuo seniausių rašytinių paminklų, stengiamasi parodyti, kiek pastangų buvo įdėta, kad tautiečiai būtų suvienyti, kad jie jaustųsi vienos stambios etninės bendrijos nariais, gyvenančiais vienoje bendroje tėvynėje, turinčiais bendrų interesų, bendrą praeitį ir ateitį. Keliamas klausimas, kodėl taip atsitiko, kad lietuvių protėviai, svetimųjų valdomi, skriaudžiami vis dėlto sugebėjo atitolinti tautos pražūtį, o XXI a. pradžioje lietuviai, gyvendami savoje, nepriklausomoje valstybėje artėja prie tautos pražūties ribos, pirmaudami Europos sąjungoje pagal valstybės nykimo mastus. Viena pagrindinių priežasčių - tautinio susipratimo, patriotizmo, pagaliau sąžinės ir paprasto reikalų išmanymo stoka. Konstatuojama, kad pagrindiniai susiklosčiusios padėties kaltininkai yra trumparegiai valstybės vadovai, liberalizmo doktrina, švietimo institucijų vadovai, godūs verslininkai ir Europos sąjungos vadovai, teigiantys, kad tautinės valstybės yra atgyvena, bet nepasakantys, kuo jas reikėtų pakeisti.Reikšminiai žodžiai: Intelgentija; Patriotizmo ugdymas; Tapatybė; Tauta; Tautiškumas; Tėvynė; Valstybė; Visuomenė; Ethnicity; Fatherland; Homeland; Identity; Inteligetsia; Lithuania; Nation; Nationalism; Patriotism education; Society; State.
