Вильнюс во власти Литвы 1939-1940 г.г. : внутренние и внешние аспекты

LTStraipsnyje Vilniaus krašto priklausomybė Lietuvai 1939-1940 m. laikotarpyje nagrinėjama real politik rakursu, siejant vidaus ir užsienio politikos aspektus. Vidaus politikos požiūriu, nuo 1939m lapkričio vidurio Lietuvos valdžios paimtas kursas į Vilniaus krašto lietuvinimą sietinas su tradicinėmis lietuvių ir lenkų varžybomis dėl dominavimo krašte. Tačiau Lietuvos antilenkišką politiką sąlygojo ir Vokietijos bei Sovietų Sąjungos spaudimas slopinti lenkiškos politinės saviraiškos židinius. Tuo tarpu Lenkijos Emigrantinė vyriausybė susilaikė nuo kritikos Lietuvos atžvilgiu. Nes Vilnius silpnos Lietuvos rankose Lenkijos vyriausybei atrodė palankiausia iš galimybių ateityje jį susigrąžinti. Svarbu dar ir tai, kad Vakarų valstybėms, kartu ir Lenkijos EV, nepriklausomos Lietuvos veiksnys turėjo reikšmės blogėjant jų santykiams su SSRS dėl pastarosios karo su Suomija. Taigi, Lietuva kurį laiką galėjo vesti kietą politiką Vilniaus lenkų atžvilgiu ir paradoksaliai dėl tokios politikos turėti “geopolitinę užuovėją.” 1940m balandžio mėn. po sovietų baigto karo prieš Suomiją bei po Vokietijos suaktyvintų karo veiksmų Vakarų fronte Vakarų valstybėms, tuo pačiu ir Lenkijos vyriausybei, gyvybiškai svarbiu tapo SSRS veiksnys. Tokioje situacijoje Lietuvos reikšmė krito. 1940m balandžio pabaigoje Lenkijos EV viešai priskyrė Lietuvą priešiškų Vakarams valstybių stovyklai. Tai reiškė, kad turėtą “geopolitinę užuovėją” Lietuva prarado. Tuo metu pastebimas Lietuvos politikos Vilniaus krašte liberalėjimas įvykių eigos nebepakeitė. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vilniaus kraštas; Lietuvių-lenkų santykiai; Vilniaus klausimas; Vilnius land; Lithuanian-Polish relationship; Vilnius question.

ENThe paper analyses the dependence of the Vilnius area to Lithuania in 1939-1940 from the perspective of Realpolitik, as linked with aspects of interior and foreign policy. From the viewpoint of interior policy, the course towards the Lithuanisation of the Vilnius area, adopted by Lithuanian authorities from mid-November 1939, is linked with the traditional competition of the Lithuanians and the Poles for the dominance in the region. However, Lithuania’s anti-Polish policy was also conditioned by the pressure of Germany and the Soviet Union to suppress centres of Polish political self-expression. Meanwhile, the Polish Government in emigration refrained from Lithuania’s criticism, as Vilnius in the hands of weak Lithuania was seen as the most favourable opportunity of regaining this area in the future. Another important thing is that the factor of independent Lithuania for the Western powers, as well as for the Polish Government in emigration, mattered for their deteriorating relations with the USSR due to the latter’s war with Finland. Thus, for some time Lithuania could pursue a tough policy with respect to the Poles of Vilnius and, paradoxically, to enjoy a "geopolitical shelter" due to such policy. In April 1940, following the end of the Soviets' war against Finland and Germany’s more active hostilities on the Western Front, the USSR factor became of vital importance to the Western powers and the Polish Government. Lithuania lost its importance in this situation. In late April 1940, he Polish Government in emigration publicly attributed Lithuania to the bloc of countries hostile to the West, which meant the loss of the former "geopolitical shelter".